Dar viena Dream Theater šeimos grupė Sons of Apollo bando atsiriekti dalį savo pyrago. Suburta exDT muzikantų klavišininko Šeriniano ir būgniniko Portnojaus logiškai turėtų tęsti Dream Theater muzikinį stilių. Tačiau Apolono Sūnų sudėtyje inkorporuoti hard roko ir roko muzikantai Bilis Šihanas (Sheehan), bendradarbiavęs su  Steve Vai, David Lee Roth, Mr. Big, ir Jeff Scott Soto, dainavę s pas Ingvį Malmstyną ir trumpam vokalistu pabuvęs grupėje Journey, bei gitaristas Ronas Talas (Thal), grojęs su Asia, Guns‘N‘Roses, Lita Ford, nulėmė Sons of Apollo skambesį. Jis mano ausiai daug kur artimas Deep Purple ir Dio intonacijoms. Tas labiausiai pastebima grupės koncertiniame albume. Pirmasis albumas Psychotic Symphony, prodiusuotas Šriniano ir Portnojaus, artimas DT albumui Falling Into Infinity, jie ir dainų autoriai, todėl nieko nuostabaus. Bet jau ir tame yra vėlyvesnių Deep Purple užuominų, kad ir atidarančioje dainoje God of the Sun. Daina Signs of Time kvepia Kansas, nors gitaros darbe galima pajusti Korn būdingas solo pragrojimus, - keistas derinys. O instrumentalas Opus Maximus manau konkreti duoklė Kanzasams.

Šių metų albumas MMXX yra grupės bendras darbas, todėl jis dar toliau nuo DT. Progresyvus metalas Rush įtakoje prasiveržia dainoje Wither to Black. Aplamai vokalisto Soto balsas netinka progmetaliui, jis grynai hardrokinis. Kiek sėkmingas bus šis projektas, sunku spręsti. Gali būt, kad nebus ilgalaikis.