Vienodai įkvėpti tiek klasikinių dainų autorių, tokių kaip „Buddy Holly“ bei John‘as Lennon‘as, bei kampuotus ritmus propaguojančių kolegų „New Yorkers Television“ ir „Velvet Underground“, „The Strokes“ taip pat vienodai ir kenkė, ir padėjo triukšmingas grupės reklamavimas ir aptarimas žiniasklaidoje, o ypač Didžiosios Britanijos muzikos spaudoje, kuri nuolat liaupsino kolektyvą už tai, kad šie sudarė konkurenciją dešimtojo dešimtmečio pradžioje karaliavusiems „Oasis“. Vos įkopę į trečiąją dešimtį jie išleido debiutinį savo albumą, 2001-aisiais pasirodžiusį „Is This It“, tačiau dainų autoriaus bei vokalisto Julian‘o Casablancas‘o, gitaristų Nick‘o Valensi ir Albert‘o Hammond‘o jaunesniojo, bosisto Nikolai Fraiture‘o ir būgnininko Fabrizio Moretti sėkmė neatėjo per vieną vakarą – ji žingsnis po žingsnio lydėjo grupės veiklą.

Casablancas‘as („Elite Model Agency Group“ agentūros vadovo John‘o Casablancas‘o sūnus), Moretti (pradėjęs būgnais groti jau nuo penkerių metų) ir Valensi susibūrė kartu 1998-aisiais metais, kuomet visi kartu lankė privačią parengiamąją mokyklą Manhetene. Netrukus po to jie susitiko Fraiture, kurį taip pat priėmė į savo kolektyvą. Po to į grupę Casablancas‘as pasikvietė kitą į Los Andželo menų ugdymo mokyklą įstojusį Hammond‘ą (jis yra dainininko bei dainų autoriaus Albert‘o Hammond‘o, parašiusio dainas „It Never Rains in Southern California“, „When I Need You“ bei „To All the Girls I've Loved Before“, sūnus). Jiedu susipažino Šveicarijoje, kai dar buvo vaikai.

Casablancas‘as oficialiai pirmą kartą kvintetą pavadino „The Strokes“ 1999-aisiais ir grupė praleido didžiąją tų metų dalį įrašinėdama ir repetuodama savo kūrinius Niujorke. Tų metų rudenį jie debiutavo savo gyvu pasirodymu renginyje „Spiral“, ir apie kolektyvą pradėjo sklisti kalbos – tai jiems leido pasirodyti tokiuose koncertiniuose renginiuose, kaip „Under the Acme“ taip pat miesto rytinės dalies klubuose – „Arlene Grocery“, „Baby Jupiter“ bei „Luna“. „The Strokes“ 2000-ųjų gruodį surengti pasirodymai „Mercury Lounge“ ir „Bowery Ballroom“ salėse ne tik surado jiems vadybininką (Ryan‘ą Gentles‘ą, kuris ir rūpinosi jų pasirodymais tuose klubuose), tačiau ir padėjo „Strokes“ manijai pasiekti kritinį lygį Niujorke. Kompanija „Rough Trade“ išleido grupės trijų kūrinių bandomąjį įrašą „The Modern Age EP“ 2001-ųjų sausį – tuomet jau prasidėjo leidybos gigantų kova dėl naujosios grupės, kurią galiausiai laimėjo „RCA“.

Maždaug tuo metu, žinios apie „The Strokes“ pasiekė Didžiąją Britaniją ir per metus įgavo didžiulį pagreitį. Prestižinis šalies muzikos žurnalas „NME“ greitai tapo jų gerbėjais ir net kelis kartus tų metų pavasarį bei vasarą rašė straipsnius apie Amerikos rokerius, o „The Strokes“ gyvi pasirodymai bei tokie singlai, kaip „Hard to Explain“ (debiutavęs ant 16-ojo D. Britanijos topo laiptelio) garantavo jiems didžiulį pasekėjų būrį tarp britų. Tų metų pavasarį grupe taip pat užbaigė pirmąsias savo gastroles po Jungtines Amerikos valstijas, kurių metu apšildė kitus rokerius „The Doves“, o taip pat toliau tęsė pasirodymus JAV bei D. Britanijoje su grupėmis „Guided by Voices“ ir „...And You Will Know Us by the Trail of Dead“. Kolektyvo populiarumas ir toliau pašėlusiai augo Didžiojoje Britanijoje, kur kasmetinio „Carling“ muzikos festivalio metu jiems iš mažesnės šoninės scenos teko persikelti į pagrindinę sceną tam, kad nekiltų pavojaus žmonių saugumui, mat šie vieni per kitus vežėsi pamatyti grupę.

Tų metų vasaros pabaigoje „Rough Trade“ išleido albumą „Is This It“, kurio viršelį puošė seksuali Helmut‘o Newton‘o stiliaus fotografija, kurioje vaizduojami nuogos moters klubai ir ant jų uždėta odine pirštine apvilta ranka – dėl kontraversiškumo šį diską platinti atsisakė D. Britanijos prekybos tinklai „Woolworth“ bei „HMV“. JAV albumo „Is This It“ versija pasirodė spalį ir kiek skyrėsi nuo Didžiosios Britanijos leidimo. „The Strokes“ viršeliui pasirinko nesuprantamų figūrų derinį bei atsisakė dainos „New York City Cops“, jausdami, kad tokia daina nebus tinkama iškart po rugsėjo vienuoliktosios įvykių Niujorke – jos vietą užėmė planuota B pusės daina, „When It Started“. Metus grupė baigė rudens gastrolėmis po JAV, kurių kulminacija tapo Helovyno pasirodymas Niujorko „Hammerstein Ballroom“ salėje.

Likusią 2001-ųjų metų dalį ir 2002-aisiais grupės populiarumas ir pasisekimas tik augo. Albumas „Is This It“ ir patys „The Strokes“ buvo giriami įvairiausiais būdais – nuo nepilno albumo „This Isn't It“ instrumentinių versijų atlikimo (tai padarė paslaptinga grupė, pasivadinusi „Diff'rent Strokes“, o jos nariu, sklandė gandai, buvo „Pulp“ atstovas Jarvis Cocker‘is) iki 2001-ųjų metų „NME Carling“ apdovanojimų, kuriuose vaikinai laimėjo geriausio debiuto, metų grupės ir metų albumo prizus. Grupė 2002-aisiais ir toliau koncertavo – galima paminėti tų metų vasarą Niurjoke bei Detroite atliktus pasirodymus su „The White Stripes“, vasaros festivalius „Reading“ ir „Leeds“ miestuose, o taip pat visą seriją koncertų, apšildant „Weezer“, iš kurių kai kurie buvo atšaukti dėl Casablancas‘o patirtos kojos traumos. Per minėtus koncertus, savo individualias rudens gastroles bei „The Rolling Stones“ apšildymo pasirodymus, „The Strokes“ pristatė keletą naujų savo kūrinių, tarp kurių buvo dainos „Meet Me in the Bathroom“, „You Talk Way Too Much“ ir „The Way It Is“.

Iki 2003-iųjų kovo, grupė jau buvo pasiruošusi pradėi naujojo albumo įrašus, tačiau vietoj to, kad dirbtų su „Is This It“ disko prodiuseriu Gordon‘u Raphael‘iu, kaip buvo skelbiama iki tol, rokeriai nutarė į pagalbą pasikviesti Nigel‘ą Godrich‘ą, padėjusį stulbinančius darbus sukurti „Radiohead“ bei Beck‘ui. Tų metų gegužę „The Strokes“ sesijos su Godrich‘u vis dėlto baigėsi ir jie sugrįžo pas Raphael‘į, padėjusį jiems pabaigti albumą „Room on Fire“. Singlas „12:51“ pristatė kruopštesnį, naujosios bangos įkvėptą disko „Room on Fire“ skambesį. Šiek tiek prieš albumo pasirodymą 2003-ųjų rudenį, grupė vėl išsirengė į koncertines gastroles, kartu pasiimdami kitą roko grupę „Kings of Leon“. 2006-ųjų pradžioje „The Strokes“ sugrįžo su dar labiau „išblizgintu“ darbu „First Impressions of Earth“.