Interliudas apie liūdesį ir džiaugsmą

4Blackberry

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2026m. Spalio 5d. 00:42

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Vaikščiojimas Varšuvos gatvėmis gražųjį rugsėjo sekmadienį pasirodė esantis ne menkavertis malonumas. Net ir nuspaustas petys nuo sunkaus nešulio, net ir nugara žliaugiantis prakaitas, ir net akinanti saulė, spiginanti į išjautrėjusias akis, nesudrumstė malonumo. Vietomis priminė ir gimtinės vaizdus. Miegamieji rajonai, netoli upės, ramūs, tylūs ir žali, ir tas saugaus familiarumo jausmas džiugiai šildė, kaip ir saulė namuose.

Planas buvo praeiti palei upę, po truputi judant link viešnagės vietos miesto centre. Pirma stotelė buvo parkas, kuriame reikėjo įsimesti į burną dalį nešulio turinio – dienos raciono, skirto suteikti jėgų tolimesnei kelionei. Truputi gaila, kad nepavyko aplankyti daugiau parkų dėl laiko ir jėgų stokos. Tačiau tai puikiausiai galima atidėti ir kitiems kartams, Dievui leidus.

Upė Vysla pasirodė kiek šalta ir tolima. Pakrantė buvo pilna dviratininkų ir bėgikų sekmadienio rytą, tarsi tai būtų viso miesto sportininkų epicentras. Vaikščiojantiesiems ten ne vieta. Netrukus pasitraukiau iš ten ir pradėjau eiti link centro, stūksančio ant kalvos. Deja, pakilus aukščiau, pamatyti gražios panoramos nepavyko – tik daug medžių. O toliau – miesto aikštė, ir gatvės, apribotu eismu ir tankesniais pėsčiųjų srautais. Mat šį sekmadienį pataikiau ant maratonininkų bėgimo, tad gatvės buvo triukšmingos ir pilnos spūsčių.

Ištvėrus visa tai, galiausiai pavyko išnirti į pagrindinę vietą, kurios spindulyje yra viskas, ko galėjo reikėti. Patiko patogi centro promenados infrastruktūra. Keletą kartų perėjus, pasijutau beveik kaip namie. Tačiau ne taip namie, kaip ant kai kurių suoliukų gulinėjantys benamiai. Tad laukiau, kada bus galima įsiregistruoti į gyvenvietę. O tas laukimas, kiek prailgęs, galiausiai buvo nugesintas įsitaisius ant suoliuko, nukreipto tiesiai į didžiojo Kultūros ir mokslo rūmų pastato panoramą, visai šalimais teatro. Teko ne vieną kartą skaityti instrukcijas, kaip patekti į savo kambarį, mat buvo sukurtas visas galvosūkis su kodais. Galiausiai viskas buvo rasta ir buvo pasiektas taip užtarnautas poilsis, kiek ištaigingesnėmis sąlygomis nei tik suoliukas.

Vakarui atriedėjus – pagrindinis kelionės tikslas. Koncertas. Šis žodis taip dažnai naudojamas pastaruoju metu, kad beveik ima rodytis keistas. Štai aš jau ir teatro salėje, talpinančioje apie 1500 žmonių, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė visai mažytė, bet žmonių galiausiai, atrodė, užsipildė daug.

Žvalgytis mažai teko, nes akys netrukus žvelgė tik į Jį. Įžengė jis lengvai, visas baltas ir ryškus, tarsi apvaizda iš dangaus. Nieko nelaukdamas, prisėdo prie fortepijono, nusimetė vieną baltą rūbą žemėn, pasistatė natų lapus ir pradėjo pirmąjį kūrinį. Skambėjo garsiai, raiškiai ir gyvybingai, tarsi metai, atsispindintys tuose sniego baltumo plaukuose, nieko nereikštų. Grojo jis ne tik rankomis, bet ir visu kūnu. Jo pečiai konvulsiškai trūkinėjo, o veidas kartais persikreipdavo, tarsi jam skaudėtų. Balse atsispindėjo ne tik gyvybė, bet ir įdirbis, išgyvenimai, ir... mėgavimasis. Kiekvienas kūrinys buvo ne tik kūrinys ar tik daina, bet visa patirtis, kurią klausydamasis, norėdamas ar ne, turėjai patirti kartu. Kiekvienas rakino kūną, tarsi sukeldamas viso kūno stazę, sulaikydamas kvėpavimą, sustabdydamas laiką. Ir tik nuskambėjus paskutiniam kūrinio akordui, jam atsargiai, apgalvotai užbaigiant kūrinį iki tobulybės, kai jis atsisukdavo į publiką su malonia šypsenėle veide, publikai puolus į ovacijas, bei jam kažką pakomentavus, tik tada gyvenimas vėl turėjo teisę judėti toliau. Tai buvo trumpi džiaugsmo, palengvėjimo, dėkingumo ir pagarbos jausmo intarpai, įsitaisę tarp sunkių, liūdnų, apmaudo ir frustracijos pilnų garsų, sklindančių iš jo lūpų ir aidinčių fortepijono bei gitaros natomis per visą salę. Viskas, ko norėjosi, tai tik kad laikas liktų sustojęs, o aš likčiau šioje salėje amžinai.

Viso pasirodymo metu, žvelgiant į tai, kas yra priešais, labiausiai jaučiau savo širdį. Kaip ji lėtai mirinėja. Kaip iš jos tarsi sunkiasi kraujas, ir ji visa grimzta į dugną, tirpsta į vieną kraujo balą. Kūne – daugybė ilgai gniaužiamų, istorinių laikų emocijų, kurios, tarsi skruzdžių lizde, dideliu greičiu šurmuliuoja ir temdo protą, susiraizgiusios į chaotišką kamuolį, o galvoje – visokių nerealistiškų scenarijų karas, kuriems niekada nelemta išsipildyti. Daugybė prieštaringų pojūčių ir slaptų troškimų, susiliejusių į vieną chaoso kamuolį viduje. Ir nesibaigiantis liūdesys, frustracija dėl džiaugsmo ir palengvėjimo, kuris yra nepasiekiamas. Net jei jis – rankos atstumu nuo manęs. Galiausiai, visos emocijos po truputi numiršta ir susiveda į vieną – į visišką nieką, į nebūtį. Iki kitų kartų.

O visa šitai – tai neturi jokių scenarijų. Tai ne pjesė, ne romanas. Tai neturi jokio tikslo ir jokios prasmės. Tai tik trumpas vieno žmogaus liūdesio ir džiaugsmo interliudas, turintis tokią pat reikšmę, kaip ir viena skruzdė viso pasaulio lizdo šurmulyje.

2026m. Spalio 5d. 00:42

4Blackberry / Amžina liepsna  2025 m. lapkričio 14 d.  4Blackberry / Miego metai  2025 m. spalio 4 d.  4Blackberry / Naktinių paukščių čiulbėjimas  2018 m. gegužės 8 d.