Atleiskite man, gerbiami žiūrovai,
Kankintojai ir mano duondaviai.
Jums niekad su manim neteko žiovaut
Sėdėdavot ten parteryje žvaliai.
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna
Sunku nutraukti slegiančius saitus.
Bet negaliu sakyt: „Man šiandien liūdna
Turiu kvatot ir juokinti kitus.
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų,
Nualinti sunkių dienos darbų.
O aš pavargęs gal ramybės trokštu,
Bet jums, deja, visai tai nesvarbu.
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą,
Save nualinęs. Gal gulbės tai giesmė?
Kaip sniegas, kaip žolė man viskas tikra:
Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme.
Tos būsenos jums neišduotų pirštai
To niekas neatspėtų iš akių
Aš nuolat, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu
Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau. Aistra nurimo.
Jau nieko nebegalima atimt.
Štai toks aš be peruko ir be grimo:
Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim.
Atleiskite man, gerbiami žiūrovai,
Kankintojai ir mano duondaviai.
Dabar jums nebereiks teatrinių žiūronų.
Spektaklis baigtas. Rūbinėn guviai!
Atleiskite man, gerbiami žiūrovai
Kankintojai ir mano duondaviai
Jums niekad su manim neteko žiovaut
Sėdėdavot ten partery žvaliai
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna
Sunku nutraukti slengiančius hitus
Bet negaliu sakyt man šiandien liūdna
Nors aš turiu kvatot ir juokinti kitus
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų
Nualinti sunkių dienos darbų
O aš pavargęs gal ramybės trokštu
Bet jums, deja, visai tai nesvarbu
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą
Save nualinęs gal gulbės tai giesmė
Kaip sniegas, kaip žolė, man viskas tikra
Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme
Tos būsenos jums neišduotų pirštai
To niekas neatspėtų iš akių
Aš noriu, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu
Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau, aistra nurimo
Jau nieko, jau nieko nebegalima atmint
Štai toks, štai toks aš be peruko ir be grimo
Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim
Atleiskit man, atleiksite man, gerbiami žiūrovai
Kankintojai ir mano duondaviai
Duagiau jums niekad niekad, daugiau jums net neberiks teatro ir žiūrovų
Spektaklis baigtas į rubinę nueis
____________________
Tu gimei su sparnais. Tai kodėl nori šliaužti per gyvenimą?
2014 m. rugsėjo 23 d. 19:45:45
2010 m. balandžio 27 d. 19:40:05
Kankintojai ir mano duondaviai
Jums niekad su manim neteko žiovaut
Sėdėdavot ten partery žvaliai
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna
Sunku nutraukti slengiančius hitus
Bet negaliu sakyt man šiandien liūdna
Nors aš turiu kvatot ir juokinti kitus
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų
Nualinti sunkių dienos darbų
O aš pavargęs gal ramybės trokštu
Bet jums, deja, visai tai nesvarbu
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą
Save nualinęs gal gulbės tai giesmė
Kaip sniegas, kaip žolė, man viskas tikra
Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme
Tos būsenos jums neišduotų pirštai
To niekas neatspėtų iš akių
Aš noriu, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu
Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau, aistra nurimo
Jau nieko, jau nieko nebegalima atmint
Štai toks, štai toks aš be peruko ir be grimo
Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim
Atleiskit man, atleiksite man, gerbiami žiūrovai
Kankintojai ir mano duondaviai
Duagiau jums niekad niekad, daugiau jums net neberiks teatro ir žiūrovų
Spektaklis baigtas į rubinę nueis
____________________
Tu gimei su sparnais. Tai kodėl nori šliaužti per gyvenimą?