1000 žodžių iš 8 vagono.

Kėdainiai-Jonava-Kaišiadorys-Lentvaris-Vilnius — lyg mano kintamos lokacijos raktas, nūdienos egzistencijos mįslė ir atsakymas viename. Aš rašau iš eilinio traukinio Klaipėda-Vilnius, kuris eilinį sekmadienio vakarą prigrūstas eilinių žmonių. Taip, iš vis kintančios vietos, šįkart — 8 vagono 36 vietos. Ir pirmąkart šalia manęs nesėdi joks žmogus (truputį keista, bet visiškai suprantama).

Ausyse „Asia“ švelnus rokiškumas maišosi su traukinio bildėjimu, akyse Word‘o failas ir žmonių nuotaikos pasyvo, sąstingio būsenoje, mintyse — apmąstymai apie artėjančią ateitį ir apie nušuoliavusią praeitį. Dabar kaip niekad esu atsisukęs prieš savo „gyvenk dabar“ moto. Kita vertus, mintyse aš dažnai atitrūkstu nuo tų keturių realybės dimensijų, tik savo poelgiais galiu atskleisti, kad mano vertybė yra „gyventi dabar“.

Dar net neprivažiavau Jonavos, o į Word‘o failą parašiau daugiau nesąmonių nei buvo galima tikėtis. Šis įrašas gali pavirsti į eilinės ceremonijos tiesioginę transliaciją, kur mano minčių srautas generuoja raides ant kompiuterio ekrano visoje kelionės eigoje. Taip, transliuoti save yra gerai, gal net labai gerai. Per savo smegenyje esančią prizmių sistemą, kuri iš aplinkos ateinančią informaciją „savitai perlaužia“ (dėl to ir mėgstu sakyti „perleidęs per savo prizmę drįstu teigti, kad...“), taip jau gaunu, kad pakankamai aktyvi savęs transliacija atneša pakankamą dozę man reikalingo dėmesio. Vidiniai mechanizmai man neleidžia teigti, kad aš esu dėmesio auka, bet metams bėgant jaučiu, kad jausmas geresnis tada, kai daugiau žmonių supranta tave. Gal čia ir yra mano intravertiškumo nykimo pradžia, bet aš tuo tikiu ir netikiu vienu metu. Esu Šriodingerio Einaras, abejojantis savo egzistencija ir visiškai realiai vertinantis „simuliacijos“ teoriją. Galbūt todėl labai pamėgau per paskutinę savaitę klausytis Avenged Sevenfold „The Stage“ dainos ir jos vaizdo klipo.

„Jonava. Next: Kaišiadorys station“. O tai kartais klykiančiu balsu, kartais nežmoniškai negirdimai. Šįkart papuoliau į neįtikėtinai patogų vagoną, o Jonavoje prie manęs prisijungė ir kaimynas pagal sėdimąją vietą. Visiškai normalu ir pateisinama.

Visą savo žinių troškulį kartais tenka filtruoti per „laiko nepakankamumo filtrinį popierių“ ir vat taip dabar papasakosiu, koks įdomus mano gyvenimas tomis dienomis, kai nuo realios disciplinos šiek tiek tampu laisvesnis ir galiu užsiimti savomis veiklomis — iš močiutės bibliotekėlės pasiėmiau turbūt vieną kiečiausių kada nors matytų enciklopedijų „Mokslas ir Visata“ bei vieną smagiausių istorijos knygų, kad ir atgyvenusią: A.Šapokos „Lietuvos istorija“. Jau esu seniau daug kartų vartęs tas knygas, bet jos niekada neatsibosta. Taip pat turiu generuoti idėjas chemijos ir matematikos uždaviniams, kuriuos rengiu protingiems moksleiviams. Taip pat lankausi renginiuose, už kuriuos dėkingas music.lt, ir apie juos turiu parašyti recenzijas. Vis noriu parašyti recenzijų apie albumus, kurie man labai įdomūs (tikiuos rudeninius perliukus iš VdGG ir Opeth bent jau apžvelgti, bet vis nesusiorganizuoju to pats sau). Turiu matematikos literatūros, kurią įdomu nagrinėti. Vyksta šachmatų pasaulio čempionatas, kurį noriu stebėti. Noriu stebėti ir snukerio kovų įrašus jūtūbėje, ir draugų rekomenduotus filmus žiūrėti (jie išgirsta, kai sakai, kad esi atsilikęs kino srityje ir esi matęs gal 3 filmus per visą savo gyvenimą). Iš visiškos apatijos visoms išvardintoms įdomesnėms veikloms mėgstu susiorganizuoti bet kokias nesąmoningas simuliacijas iš matematikos pusės, pradedu galvoti apie keistas fizikos idėjas, nagrinėti gyvenimo algoritmą arba, blogiausiu atveju, važiuodamas traukiniu rašyti dienoraščius. O kur dar noras žaisti, susitikti su senais ir naujais kolegomis, atsijungti nuo savo egzistenciabrūdistinės beletristikos ir išvažiuoti trumpam iš savęs į visur. Taip, čia aš, kažkur Niekados šalyje tarp Jonavos ir Kaišiadorių, klausydamas „Asia“ — „You‘re The Stranger“, skraidau utopijos debesyse, stengdamasis ribotu kiekiu epitetų apibrėžti savo nepasotinamumą (šis žodis vis asocijuojasi su niekad neskaityta Witkiewicz knyga, apie kurią tiek daug „Pavergtame prote“ kalbėjo puikusis Czeslaw Milosz, arba patriotiškai sakant, Česlovas Milošas). Baisu net ir pagalvoti, bet kaip negalvojus. Užsitraukęs savo ribotume, desperatiškoje neviltyje. Ir pasakykite man, kaip nebijoti mirties, kaip???

Posūkis, jaučiu, kaip mano kūną nori von išsviesti išcentrinė jėga, bet ji per silpna, kad įveiktų rimties trintį. Jaučiu savotišką lėtėjimą, galbūt jau Kaišiadorys, bet pagal laiką atrodo, kad dar neturėtų būti. Mane jusliniai faktoriai apgaudinėja. Taip, aš neturiu šeštojo pojūčio, retais atvejais įžvelgiu sutapimus ir atsitiktinumus ir super retai laimiu loterijose, kuriose paprastai ir nedalyvauju. Mano bioenergetika (nežinau, ar tai absurdas, ar geniali koncepcija) tokia silpna, kad aš savo hipotetinius pasaulius galiu kurti tik savo smegenų viduje, o išorėje išsiskirti kažkokia neįprasta sensorika — be šansų. Aš užuodžiu šitos egzistencijos kvapą ir kiekvieną kartą bandau jį aprašyti, tačiau tas kvapas nediktuoja man jokios išvados ir klaidžioju bandydamas įspėti, į ką šis kvapas panašus — jazminus ar skatolą (skatolas — organinis junginys, kuris išmatoms suteikia tą „šūdo“ kvapą). Bet dabar jau tikrai apsukos mažėja, laukiu pranešimo „Kaišiadorys. Kita: Lentvario stotis“. O, štai jis iškart ir nuskambo. Laukia ilgiausia kelionės atkarpa. Todėl turbūt intuityviai jungiuosi kažką stambaus — įlendu į „Dream Theater“ sąrašą. Tik keista, kad pirštai intuityviai pasirinko sąlyginai trumpą „Caught in a Web“ kūrinį.

Perskaičiau iki šiol parašytą raidžių jūrą ir bandau suprasti: kam, kodėl ir ar pakankamai. Toks jausmas, kad visada bandau mušti visus simbolių vartojimo rekordus su papildoma intencija iš visų galų demonstruoti savo esamą arba nesamą erudiciją. Keistas noras. Bet taip ir elgiasi žmonės, kurie neturi esmės jutimo ir stengiasi viską aprašyti ir palikti kitiems daryti išvadas. Nesupraskite klaidingai — nemėgstu psichologų, kurie mėgsta kažką iš kažko nulipdyti. Mėgstu paprastus savo žodžio klausytojus ir skaitytojus, kurie daro teisingas ir klaidingas išvadas, bet bando interpretuoti viską natūraliai ir savaime suprantamai. Taip moka elgtis mąstantys žmonės, dėl to aš ir rašau mąstantiems žmonėms ir bandau bendrauti tik su mąstančiais žmonėmis. Ir mane tiesiog nupurto, kai pamatau žemesniųjų kultūrinių/socialinių sluoksnių atstovus kur nors gatvėje, bandančius atspindėti savo aukščiausią prabą. Nedrįstu jų smerkti, bet tiesiog teigiu, kad tokios perspektyvos yra baisiai nesuderinamos.

Taip, šiandienos dienoraštis nėra kaip praeitos savaitės, nebandau savęs apmąstymus įrėminti į konstruktyvaus ir matematizuoto modelio struktūrą ir nebandau iš savęs pešti tokius faktus, kurie daugeliui gali būti suprantami kaip savaime suprantami. Tiesiog manyje vyrauja kelios skirtingos nuotaikos: kartais mėgstu begalinį srautą (for example, dabar), kartais vertinu harmoningą arba keistą, bet tvarkingą konstrukciją (for instance, praeitos savaitės dienoraštis). Bet tai visiškai normalu. Aš ir antipoetas, ir poetas viename. Savo buvimą niekados šalyje finalizuosiu haiku apie savo egzistenciją duotuoju momentu.

Tamsa už langų

Smegenys operuoja

Pastoviu ritmu.

O kadangi noriu 1000 žodžių, tai ir įkišiu reklamą: pirkite DELL kompiuterį, naudokite Panasonic ausines ir nešiokite įvairiaspalvius megztinius, valgykit aštriai, nes taip darau aš.