Aerosmith (Juos išgelbėjo bliuzas, tęsinys)

Aerosmith aruoduose yra jau keliolika puikių, nepamirštamų hitų, tikrų roko standartų, bet vis dėlto tai nėra kompozicijos, išsiskiriančios kokiais nors originaliais muzikiniais sumanymais - rokas ir tiek. Patys grupės nariai nėra gabūs kompozitoriai, bet jie turi puikią galimybę "įpūsti" naują kvėpavimą jau žinomoms kitų autorių kompozicijoms. Aerosmith šitą puikiai sugeba - apie ką liudija virtinė tokių "apmušalinių versijų" (cover) : Train Kept A Rollin', I Ain't Got You, Cry Me A River, I'm Down. Didžiausią garbę grupei pelnė puikaus The Beatles hito "Come Together" savita versija. Ši daina 1978 metais pateko į "Sgt. Pepper's" Lonely Hearts Club Band" filmą ir puikiai atitiko jiems klijuojamą roko "blogiukų" vaidmenį. Įdomu tai, kad grodami svetimą kompoziciją, Aerosmith muzikantai nors ir stengiasi per daug nenutolti nuo pirminio, autorinio atlikimo, vis tiek sugeba uždėti savo "firminį ženklą".

Užkariavus publikos simpatijas gimtinėje, nėra ypatingai sunku kasmet išleisti bent po albumą. Aerosmith šitaip ir daro visą aštuntąjį dešimtmetį.

Nuo antrojo albumo "Get Your Wings" (1974) grupė vaisingai ir ilgai bendradarbiauja su prodiuseriu Džeku Duglasu. O šioje plokštelėje gausu ir hitinių kompozicijų: Same Old Song And Dance, Lord Of The Thighs, Pandora's Box bei jau minėtas pakietintas roko standartas Train Kept A Rollin'.Didelis hitas Walk This Way buvo ir kitame albume - Toys In The Attic (1975). Šviežia, kiek neįprasta tokiems "kietukams" ir hipiška kompozicija "Sweet Emotion".

1976 metais išleidžiamas albumas - Rocks - kuris labai ilgai (iki pat devintojo dešimtmečio antrosios pusės, kai atgimusi grupė išleido du puikius albumus) buvo laikomas geriausiu visoje diskografijoje. Jame vėl buvo keli hitai: Back In The Saddle, Last Child, Rats In The Cellar, Nobody's Fault. Po to dar išleidžiamas studijinis Draw The Line (1977) ir puikus koncertinis Live! Bootleg (1978). Ši plokštelė lyg apmąstė pirmąjį Aerosmith veiklos periodą: joje buvo ir jau išvardinti hitai, ir Come Together, ir net T.Hamiltono gimtadienio "koncertinis variantas". Kad jų muzika įtaigiausia koncerte, liudija ir kiti du koncertiniai albumai: Classics Live (1986) ir Classics Live II (1987). Žinoma, gal tokie pompastiški plokštelių pavadinimai ir gerokai perdėti, bet šių "Gyvų rinkinukų" negalima apkaltinti nuobodumu ar neoriginalumu. Beje, kai kurie entuziastingi grupės gerbėjai tvirtina, kad Aerosmith įėjo į klasiką kaip... repo muzikos pradininkai. Netikite? Pasiklausykite dainos Walk This Way, kuri yra jau 1975 metais išleistame albume Toys In The Attic. Tarp kita ko, tikro, "juodo" repo grupė Run DMC, lyg patvirtindama šios kompozicijos priklausymą repui, neseniai pateikė savą jos versiją, o konsultantais buvo dainos autoriai S.Taileris ir Dž.Peris...

1980 metais išleistame eiliniame studijiniame albume "Nights In The Ruts" buvo net keli hitai (Cheese Cake, Mia, No Surprise, Remember). Jie ir vėl skambėjo labai šviežiai, gal tik muzika kiek "suminkštėjusi". Ši plokštelė įrodė, kad "traukinys teberieda" (train kept a rollin'), bet iš tikrųjų grupės Aerosmith... jau nebebuvo! Pirmas paspruko Dž.Peris, po to - B.Vitfordas. Abu savo dezertyravimą aiškina panašiai: nuovargis, noras įgyvendinti savus muzikinius sumanymus, galų gale... atsibodusi ta pati kompanija... Juos pakeičia Džimis Krespo (Jimmy Crespo) ir Rikas Diufėjus (Rick Dufay) : tokia sudėtis įrašo albumą Rock In A Hard Place (1982). Jame yra pora hitų (Cry Me A River ir Jailbait), atrodytų, kad krizė įveikta, bet 1985 metais išleistą albumą Done With Mirrors įrašo vėl senieji muzikantai - sugrįžę "sūnūs paklydėliai". Deja, tai neišgelbėjo pernelyg monotoniško, net nuobodoko albumo, o vienintelė įdomybė - ekscentriškas šios plokštelės vokas, kurio užrašus galima perskaityti tik su veidrodžiu...

Tačiau kitas albumas Permanent Vacations (1987) vėl pelnė šlovę. Maloniai stebina margas, išraiškingas plokštelės repertuaras: tai ir puikiai, stilingai įpinti pučiamieji instrumentai kompozicijose Girls Keep Coming Apart, Dude, ir įtaigus bliuzo gajumo įrodymas dainose Hangman Jury bei St.John, ir du puikūs hitai Dude ir Rag Doll. Tiesa, galima nujausti, kad Aerosmith rieda "metalinio popso" link, a la Bon Jovi - tai ryšku kompozicijose Angel ir Hearts Done Time. Nėra ko stebėtis, kad ši plokštelė buvo ne tik plačiai kritikų aptarta, bet ir parduodama milžiniškais tiražais.

Dar didesnę sėkmę pelnė 1989 metų rugsėjyje išleistas albumas Pump. "Metal Hammer" žurnalo korespondentui Stevenas Taileris gyrėsi: "Didžiausia bėda buvo ta, kad mes turėjome tiek daug gerų naujų dainų, jog sunku buvo atsijoti. Teko atsirinkti iš aštuoniolikos įrašytųjų". Vienintelę šios plokštelės baladę What It Takes parašė patyręs Bon Jovi "naminis kompozitorius" Desmondas Čaildas: ši daina, skirtingai nuo panašaus pobūdžio Angel, iš ankstesnio albumo, buvo nors ir lyriškesnė, bet bliuziškai rupi, žodžiu, Aerosmith grupės firminis kūrinys.

Šia savo plokštele vyrukai įtikinamai įrodė, kad bliuzo prieskoniai gali padėti net tada, kai trūksta kompozicinių idėjų, kai dainų tekstai nepasižymi savita poetika ar problemomis. Dažniausias dainų motyvas - moterys, moterys, moterys (ir visos su jomis susijusios vyriškos problemos). Beje, grupės muzikantai, kaip ir jų dievinami rolingai, dažnai ironiškai žvelgia į apdainuojamąjį gyvenimą ir jo nesutapatina su savuoju.

Tad tegyvuoja rokenrolas, kuriam grupė ištikimai tarnauja jau daugiau kaip dvidešimt metų! 

[Virginijus Mizeras, 1994]