Visuose tekstuose (kuriuos spėjau perskaityt) per daug žodžių. Pramėtykit, kai darbas susiguli. Pridėsit rimtumo. Kartais jis geras. (: 

P.S

"- Atrodai suirzusi,- pasakė jis, kai žnektelėjau šalia jo.

- Šiaurė, kočėlas, balkonas, eiti, norėti, turėti, negauti, burbulai, šakos, varnos, aš, jie, darbas, darbininkai, papuošalai, rašalas, ir, nežinia,- su pasišlykštėjimu išdėjau visą savo sąmonės srautą. Lakoniškai.- Ar kareiviai šiandien aplankė tave sapne?- jis mane stebina.- Monotonija. Taip." 

Šitas pokalbis man labai labai patiko. Kabina. (: 

Kur aš pamečiau tą 

Tebūnie vienas :) Neaiškiausias knygos veikėjas, apie kurį nepasakysiu beveik nieko ;)

O šitie panašūs ;) Kažkada mokytoja davė testą. Pagal viską galimi keli dviejų tipų junginiai (melancholiko ir flegmatiko, choleriko ir sangviniko), todėl kai tapau melancholiku ir sangviniku, mokytoja į mane žiūrėjo ypač kreivai  

Tai kiek ir kokių ten psichų pas tave bus? Nieko nebesusigaudau.

Aš tai iš viso kažkoks neaiškus. Labiausiai turbūt melancholikas ir flegmatikas .

Ji ne, kitas veikėjas taip. Vakar taip nusprendžiau :) Tik nepasakiau. Buvau iškeliavusi iš tos diskusijos ir paskendusi knygoje (taip dažnai būna).

Ir taip, tebūnie tokie keisti "ligoniai" mano išskirtinis kūrybos bruožas

Ne vienas ;) Keista, bet pati irgi taip darau. Vadinu depresantę, nors giliai suvokiu, kad tai apgailėtina ir melaginga. Juk pagal tuos temperamentus (melancholikus, cholerikus, flegmatikus...) esu sangviniko ir melancholiko mišinys. Vaikštantis paradoksas :)

Sakiau, kad ji nėra tikra psichė :). Gerai, kad tavęs nedomina dideli ligoniai, nes mane jie labai domina ir jais paremta mano dabartinė knyga bei turbūt bus paremtos visos, kurias ateity rašysiu(jei rašysiu).

O dėl raišiojimo... Tikiuosi, kad ne aš vienas taip darau

Priminė kažkokį filmą, tik nelabai pamenu kokį :/ Matyt, labai seniai jį mačiau.

Šiaip, ji ne visai serga. Ji netgi pagal idėja yra visiškai sveika - tik pati prisigalvojo simptomų, pati sąmoningai stengiasi ignoruoti tai, kas jai nepatinka. Dideli ligoniai manęs nedomina - man labiau patinka žmonės, kurie patys įsivaizduoja, kad serga, nors daktarai nieko bloga jų psichikoje nepastebi.

Tai kaip raišiojimas - įsivaizduoji, jog tavo koja nesveika, raišioji, o galiausiai nuo to raišiojimo tikrai susigadini koją  

Sergant psichinėmis ligomis logika yra paskutinis dalykas, į kurį kreipiamas dėmėsys. Čia esminis faktas :).

Žmogus, įsivaizduojantis kitus žmones? Man didesnį įspūdį padarė panašus, bet kitoks psichinis nukrypimas. Visur matomas ir įsivaizduojamas vienas žmogus. Vienas žmogus, be perstojo keičiantis kaukes ir visaip besistengiantis tau pakenkti.

Gal greičiau ji linksta prie šio sindromo ;) Juk vis dėlto, ji supranta, kad laukiasi ir nešioja dar vieną gyvybę, todėl kažkaip per daug neigti savo egzistenciją taptų nelogiška :) Nors visada norėjau parašyti knygą apie žmogų, kuris nemano, kad egzistuoja, arba dar geriau - įsivaizduoja žmones, kurių net nėra. Dažnai susimąstau, o jeigu staiga sužinočiau, kad draugė su kuria kartais susitinku mikriuke važiuodama namo, tėra mano vaizduotės padarinys. Ar sugebėčiau įrodyti sau pačiai, jog jos nėra? Ir panašiai :) Galbūt tai sekančios knygos tema :D Nežinau. Dažniausiai knygos prasideda ir baigiasi man pačiai aiškiai nesugalvojus, kokios jos tiksliai turėtų būti.

Man? Ačiū, nereikia . Užteks, kad ir mano knygoj visa psichiatrinė .

Neigia savo pačios egzistenciją? O čia jau darosi įdomiau. Primena Kotardo sindromą, o tai jau būtų rimta psichinė liga. Tik savo egzistavimą ji turėtų neigti visą laiką.

Tiesą pasakius, tą sceną, kai ji jį nužudo, aprašiau labai abstrakčiai (jaučiu niekas nesupras tą skyriu skaitydamas, tik iš vėlesnių dialogų). Ji nėra tokia psichė, nes ji apskritai kartais neigia netgi savo pačios egzistenciją, ką jau kalbėti apie mylimojo nužudymą. Ir be to, tas skyrius parašytas kaip ir trečiu asmeniu. Pripažįstu pasakojimą iš šalies tik labai mažomis dozėmis. Tik susiliejus su veikėju galima išties nupasakoti visą vidinį sąmonės srautą, jo minčių chaosą ir vidinę būseną. Trečias asmuo per daug atitolęs nuo tikrojo žmogaus proto ir mąstymo grožio :)

Gal kai labiau suprichėsiu, parašysiu ir tau tinkančią knygą ;) 

Na, visuomet yra variantas pasakoti trečiu asmeniu. Nors man toks pasakojimo būdas neitin priimtinas.

Tiesiog norint įtikinamai viską perteikti tokios asmenybės akimis reikia pačiam būti tai perėjus. Psichus vaizduoti ne taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie labai gilūs. Būtų įdomu paskaityti, kaip tu perteiki jos mintis ir jausmus jos psichozės momentais.

Taip, mano knygose veiksmas beveik visada vyksta moters akimis. Apskritai, mano nuomone, rašytojai, kurių pagrindiniai veikėjai neatitinka jų pačių lyties, yra labai dideli melagiai.

Ne ta ištrauka, kur atsiskleidžia psichiškoji jos pusė ;) Ji yra sadomazochistė, serganti savo susigalvota depresija, ciniškai neigianti netgi polinkį save žaloti, o pabaigoje virstanti dar ir žudike, kurią sugrauš sąžinės priekaištai 

Tai veiksmas vyksta jos akimis... Įdomus sprendimas. Tik(bent jau ištraukoje) man ji panašesnė ne į psichę, bet į depresija sergančią cinikę.