Atostogos išnaudotos kaip ir priklauso

Tai va, pailsėjus, išsimiegojus, atsigavus po nesveikų vaizdų keletą dienų po 9 dienų kelionės, reikėtų šiek tiek ir pasipasakoti, ką mačiau, kas patiko, kas erzino ir panašiai, po to užsimirš. P.s. nemoku aš visko trumpai papasakoti, bet va rinkitės jau jus, kiek skaitysit ar ne

MIUNCHENAS – MILANAS – GENUJA - NICA – MONAKAS – MONTE KARLAS – PORTOVENERE – CINQUE TERRE NACIONALINIS PARKAS: RIOMAGGIORE, MANAROLA, VERNAZZA, MONTEROSSO AL MARE – ANTIBAI – KANAI – EZĖ – SAN REMAS – LUGANAS – LICHTENŠTEINAS – BAMBERGAS.

Pusę keturių ryte išvažiavome iš Vilniaus į Kauną, kur reikėjo persėsti į pagrindinį autobusą. Iškart mintys, kad bus labai varginanti kelionė, visgi autobusas gi ne toks patogus, kaip tarkim mašina ar lėktuvas. Ir pirmas įspūdis įlipus į autobusą, toks ir buvo, nes transportas ne naujas, ne toks naujoviškas kaip važiuojant su Simple Express, o čia važiavome su Grūda. Nors tie patys Grūda turi ir naujesnių autobusų. Na, nieko, galvojau priprasim. Visgi neteks praleisti naktų autobuse. Ir laukė ilgas važiavimas pro niūrią ir pilną prikištą reklamų Lenkiją (atsiprašant tikrai negražią Lenkiją). Vakarop (22h) jau esame Prahoje, gaila, kad čia liekame tik išmiegoti, na, bet į šią osam šalį ir pačią sostinę reikia vykti vien tik maršrutu Vilnius-Praha ir manau, kad ne tiek ilgai trukus, būsiu vėl čia. Na, anksti ryte (kaip ir visos dienos buvo tokios, kada keliesi 6h ryto ir nueini miegoti 00h~) išvykstame į Miuncheną.

Klausimas, o kaip patys autobuse žmonės? Na, tai pagrinde 35-60~-mečiai, keli vaikai, studentų su manimi tik trys. Tai vat. Bet kelionėj einant į pabaigą, jau daugiau pabendravus su vienais ar kitais, visai pasidarė smagu. Pusė autobuso gal mokytojos buvo :D kas vėliau labiausiai iš jų ir erzino. Buvo du kelionės vadovai/gidai. Iš tiesų labai puikūs, žinantys savo darbą, keliaujantys visgi jau tuo pačiu maršrutu ne pirmą kartą, nebuvo liūdna.

Bavarijos kraštas labai tvarkingas, gamta graži. Štai pasiekiame Miuncheną, pirmą pravažiuojame Bayerno stadioną Allianz. Vat ką ką, bet Vokietijoje tai aplankyt Bavariją, Miuncheną, senai svajojau ir norėjau, ir atėjo ši diena. Gražus tas Miuncheno senamiestis. Ir lietuviškų ryšių radome ant Teatinų bažnyčios, apie ką byloja išlikęs Vyčio atvaizdas ant jos. Pritvirtintas plafonas su bavariečių Wittelsbachų herbais, o dešinėje – lenkų Erelis ir lietuvių Vytis. Bet visgi įspūdingiausiai atrodė naujasis Miuncheno rotušės pastatas. Apie bažnyčių vidus net neverta kalbėti, tiesiog osam. Kaip čia atvykus į Bavariją, alaus kraštą, jo neparagavus. Apsilankėme ale seniausioje alaus užeigoje, tai skonis super duper osam. Čia dar daug kartų kartosiu osam, kadangi jau labai sunku apibūdinti visus osam įspūdžius. Gaila, bet Miunchene pagal labai suplanuotą maršrutą ir jo visas detales, negalime ilgiau užsibūti, kai dar laukia nemažai kilometrų iki Milano, nes visgi Miunchenas buvo tik tarpinė stotelė. Apie 22~ mes jau kažkur nebe toli Milano. Kitą dieną nusimato važiavimas iki Milano, ekskursija joje ir po pietų judėjimas į Genują. Visų pirma, ką norėjau pamatyti Milane, tai šio miesto katedrą, kuri statyta beveik 6 amžius, o rezultatas matome išėjo virš lūkesčių. Teko užlipt į Katedros viršų, pasižiūrėti miesto panoramos. Matosi, kad Milanas jau šiuolaikiškesnis miestas, bet gražumu nenusileidžia nuo kitų Italijos miestų. Įspūdį paliko ir Sforcų pilis. Va, erzino afrikiečiai, kurių buvo milijonas? Ir, kurie bandydavo prakišti tokias iš siūlų paprastai susuktas apyrankes, ale – it‘s for Africa. Yea right, o  po to bėga iš paskos ir neatsikratysi tol, kol pinigų nesumokėsi. Tas pats buvo ir kai kuriuose kituose miestuose, bet jau bandė įsiūlyti lietsargius ir gėles. Ok. Next stop – Genuja. Miestas žymus kaip Kolumbo gimtinė ir dėl didelio uosto. Taip įvažiavus iškart netenki amo. Čia kairėje dideli prabangūs kruizai, jachtos, čia dešinėje neįtikėtinai atrodantys pats miestas ir jo gyvenamieji pastatai, kurie suspausti lig į sūrį, išnaudotas kiekvienas centimetras. Gatvės siauros. Bet įspūdis tikrai osam duper super, ypač nuo panoraminės vietos. Pravedė mus pro Kolumbo chatą, kuri beveik jau sugriuvus, palikta tokia kokia išliko. Genujos San Lorenzo bažnyčia osam. Ale per vieną žemės drebėjimą buvo sugriuvus, o išliko visiškai drebėjimo nepaliesta Marijos koplyčia ir dar kažkas, jau nepamenu, todėl tikinčiųjų labai gerbiama ir šventa vieta. Asmeniškai iš šios kelionės Genują ir vėliau Monakas paliko didžiausią įspūdį (kaip miestai). Į Genują dar sugrįšim...

Važiuojame link miestelio Varezze, Italijoje. Ten viešbuty praleidome keturias dienas. Jau ryte sumaniau, kad reikia išlėkt palei pakrantę pabėgioti. Ale bėgiojimo sezoną taip atidaryt norėjau, bet grįžus į Lietuvą vėl užsidariau. Next day – išvyka į Nicą ir Monaką. Pirmoji stotelė Prancūzijoje – Nica. Na, šiaip visai gražus ir tvarkingas miestas, gal kažkiek kitaip įsivaizdavau, bet jau labai prancūziška. Nicą turbūt atsiminsiu tik dėl to, jog dėl lietaus buvo batai kiaurai šlapi ir restorane valgytos Nicos salotos ir gertas vokiškas alus už 10~ eurų, kurio kvapas buvo kaip iš kanalizacijos, bet skonis visai nieko. Monakas, vat šitą valstybę iš šios kelionės maršruto irgi be galo norėjau pamatyti. Didelės prabangos ir tvarkos šalis, kurioje didžioji dalis šalies gyventojų yra bedarbiai ir mokesčių nemoka. Aišku, jog gyvena iš Monte Carlo kazino ir formulės lenktynių. Na, super viskas čia šioje nykštukinėje valstybėje. Teko pabuvoti ir pačiame Monte Carlo kazino ir išbandyti automatus, deja, 5 eurai nė suspėjus mirktelėti buvo pralošti. Tik vienai iš mūsų autobuso grupės pavyko išsilošti apie 70 eurų, visi kito pralošė kaip ir aš. Bet buvo smagu.

Kitą dieną laukė net keturi miestai. Pirmiausiai važiavome į Kanus. Juos irgi norėjau labai išvysti, gal dėl to, jog buvau labai naivus ir tikėjausi, kad pamatysiu kokią kino žvaigždę, bet ne tas mėnuo, Kanų kino festivalis gegužės mėnesį. Ir pats miestas toks vėlgi labai jau prancūziškas, gražu, bet ne tas įspūdis kaip Genujoje ar Monake. Next stop netoli Kanų – Antibai. Vėl toks nedidelis kurortinis miestukas. Jame yra Pablo Piksao paskutinių berods 150 paveikslų muziejus. Buvo pirmadienis, tai kadangi šią dieną nedirba muziejai, tai ir neapsilankėme. Tada toks ale prancūziškas kaimukas/miestelis – Ezė. Na, čia iš esmės buvo kelionė į jį dėl kvepalų fabriko. Bet mes trise, moteris palikę, nuėjome pasižvalgyti po Ezė kalną ir ant jo įsikūrusį tarsi miestelį. Na, ir paskutinė dienos stotelė – San Remo miestas Italijoje. Ką čia pamatėme ir verta paminėti, tai pastatas, kuriame ale prasidėjo Eurovizija, ar tarsi tai buvo pradžia į visą šį renginį. Ir Nobelio vila. Ir šiaip toks fainas miestas, kuriame šiek tiek ir pasiklydome su pilnais krepšiais vyno.

Antradienis. Išvyka į penkių žemių kraštą – Cinque Terre nacionalinį parką. Mašina jo kaip ir nepasieksi, todėl tenka laiveliu arba traukiniu, mes pasirinkome pastarąjį būdą. Visas 5 žemes ir jo miestelius jungia siauras 11 km keliukas. Kiekvienas miestelis gal ir panašus savo pastatais ir jų išdėstymu, bet visgi savo kažkokį išsiskiriantį objektą, gamtos peizažą turėjo, o dienos pabaigoje sunkiai sekėsi sudėlioti matytus vaizdus, kur čia kas ir kaip buvo. Bet labiausiai patiko Riomaggiore. Na, tai buvo paskutinė diena ir naktis Italijoje, be abejo, norėtasi pasilikti dar kuriam laikui, bet reikia grįžti į tą mūsų Lietuvėlę.

Trečiadienis. Grįžimas namų link, tačiau su tarpinėmis stotelėmis Šveicarijoje ir Lichtenšteine. Atvykome į Lugano miestą kuris įsikūręs prie Lugano ežero, kurį supa kalnai, kaip iš esmės ir visą Šveicariją. Na, super tvarkinga šalis ir šis miestas. Yra mums lietuviams ir Lietuvai dar daug ko mokytis bei siekti. Plaukėme laiveliu Lugano ežeru, gaila, kad diena buvo apsiniaukusi, rūkas, bet vaizdams tai sutelkė mistikos, kas irgi darė įspūdį. Lekiame pro įspūdingas Šveicarijos Alpes link Vaduco. Ką norėjau paminėti dar dėl kartu keliavusių mokytojų. Erzino ir iškūlė galvą tai, jog visos kelionės metu važiuojant pro tunelį, jos plodavo. Ale kažkur Norvegijoje, girdėjusios prietarus, jei neplosi važiuojant tuneliu, tai piniginė greitai ištuštės. Tai o patikėkit, kiek tų tunelių teko pravažiuoti. O buvo vienas ir 7 kilometrų. So... Jei važiuosit į kelionę autobusu, klauskit ar bus mokytojos. Ok. Atvykome į Lichtenšteino sostinę Vaducą. Vėlgi visur tvarka. Aukštai aukštai ant kalno stūkso Vaduco pilis. Čia turėjome pažintinę miesto kelionę traukinuku, kuris buvo su ratais. Anyway čia gal šiame traukinuke ir buvo smagiausia dalis, kai mūsų paskutiniame vagone sėdėjo galiorkoj keletas amerikiečių. Kas dar įdomiausia, jog šie traukinukai turi įrašytus lietuviškai miesto ekskursijos pasakojimus. Tai va, čia smagiausia buvo įgarsinimas, lietuviškų žodžių tarimas, na, greičiausiai įgarsintoja buvo lenkė. Todėl mums tai pasirodė labai juokinga. O amerikiečiai greičiausiai juokėsi iš to, jog nesupranta, kokia čia kalba įgarsinta ir kodėl ne angliškai? Ir kodėl kiti šio vagono turistai (mes) irgi iš to juokiamės, ta prasme, jie tikrai manė, kad mes nesuprantame apie ką įgarsintoja kalba. Ir dar ta grojanti muzikytė. Ir japonai, kurie mojavo mums lig žvaigždėms. Na, sakau pats miestas liko antroje vietoje.

Ketvirtadienis. Vis arčiau namų, nors tas arčiau, tai dar labai daug. Bet turime tarpinę stotelę Bavarijoje, Bamberge. Kadangi miestas nebuvo paliestas II P. K., tai tiek senamiestis, tiek jo pastatai išlikę kuo puikiausiai. Bambergo senoji rotušė, katedra, turinti net du pagrindinius altorius bei Šv. Mykolo bažnyčia. Ir miesto pažiba – dūminis alus, būtent gimęs šiame mieste. Ale istoriją pasakoja apie tai, kaip vienuoliai raugė alų ir vieną dieną kilo vienuolyne gaisras, todėl alus tiek išdūmijo, kad tapo turintis savotišką skonį, labai patikęs, kad nuo to laiko ir iki dabar tokio tipo alus yra gaminamas. Asmeniškai man labai patiko, kvapas lyg vytintos žuvies ir tų pačių dūmų, gal šiek tiek kartokas. Na, teko atsisveikint ir su šiuo miestu ir judėti link Lenkijos. Ir visa kita diena/naktis buvo važiavimas per Lenkiją, nežmoniški kamščiai, kažin kodėl, o gi avarijų dėka. Šiaip ne taip namie atsiradau šeštadienį, 7h ryto.

Labai liuks, kad pasitaikė visai  smagi kompanija, nors ir ne mano metų, 30 metų skirtumas :D bet užskaitau, vis manę valgydino, nes sakydavo, jog jaunas organizmas, todėl reikia daug ir visko valgyti. Kad iš tiesų jau nebe jaunas, senstu po truputį. :D

Na, bendrai kelionė super, nors ir nuovargis buvo jaučiamas, bet taip maloniai. Įspūdžiai, vaizdai dar ilgai išliks galvoje.

O dabar svajoju apie kitą kelionę. Prahą, Barseloną, Romą ir Pietų Italiją. Žiūrėsim žiūrėsim.

p.s. nuotraukų nekeliu čia, kas turit manę fb drauguose :D ten galite  išvysti viską :)