Pergyvenu vėl ir vėl
akimirką tą iš naujo.
Našta manyje slegianti vienodai
Atviros žaizdos slepiasi po oda.

Skauda, lyg kraujuojantis pjūvis.
Man bandant užmigt, veidą regiu vis -
į mane spokso ir verkia.

[Priedainis]
Aš sprunku nuo priešo  mano viduje
Dairausi gyvenimo, kur palikau už savęs.
Tie slogūs atsiminimai atminty įsirėžę jie
Ir man niekaip nepabėgt nuo priešo savyje.

Nuo pasaulio atskyriau save,
Aklinai užsidariau savaime
Vienui vienas nuosavam pragare,
Apimtas nelogiškos baimės. 

Nuo pasaulio svorio ant mano krūtinės
Mane lenkia ir laužia atsikvėpti mėginant.
Sakykit, nemirštu juk aš.

[Priedainis]

Esu našta ir savęs parodija
atgailos kalinys aš esu
prisiminimų ir košmarų zonoje
ties riba jau kabu.

Už kampo bėda pasaloj guli,
Rojaus daugiau nebėra
Ir jokia stebuklinga piliulė
nebe sugrąžins jo atgal.

[Priedainis]