Eurovizija 2011-2016: SK, SI, FIN, SE, CH, TUR

Priešpaskutinis vertinimų komplektas šioje rubrikoje. Pradedu nuo Slovakijos:

TWiiNS — I'm Still Alive (2011)

Lėta, bet įsimintina dainelė. Ypač kai žaidi Songpop'e Eurovizijos grojaraštį, tai ten ši daina kažkaip automatiniu parinkimu dažnai iškrenta . Bet aranžuotė ir ritmas tai tikrai nuobodoki, o įsiminimo man neužtenka. Tai žiūrim į vokalą: jie arčiau dirbtiniai arba fonograminiai negu natūralūs (bent jau priedainyje), nes šitos moteriškės turbūt daug netempia. Vaizdas: papurškė šiek tiek šviesos ir viskas (taip daug kas moka, bet ne visi pinigų turi). Kadangi efekto jokio, tai esu priverstas rašyti 5/10.

Max Jason Mai — Don't Close Your Eyes (2012)

O slovakai savo dalyvavimo Eurovizijoje periodą užbaigia radikaliai. Sunkaus roko gabalas. Net roko lentynėlėje šis kūrinėlis būtų pastebimas ir įdomus, tai Eurovizijos kontekste jis išvis kaip neįprastas perlas atrodo. Performanse nieko ypatingo, bet daina tikrai gera. Aišku, čia slovakai su stiliumi labai nepataikė, bet man čia ne kriterijus. 7/10.

Stipriausias pasirodymas: Max Jason Mai (2012); silpniausias: TWiiNS (2011). Vidurkis: 6,00.

Tai kad slovakai per anksti pabėgo, kad galėčiau apie jų modernius siūlymus nuomonę susidaryti.

Slovėnija:

Maja Keuc — No One (2011)

Daina visai nebloga. Tamsoka, tokia rokiškai baladiška, bet ir popsinė. Tačiau atlikėjos vokalas mane konfūzija — vietomis skamba labai gerai, vietomis ne visai. Dėl kūrinio efektingumo 6/10.

Eva Boto — Verjamem (2012)

Rimta ir efektinga baladė. Dėl šitos vokalistės nei priekaištų, pritariamieji labai gerai suveikė. Ir aranžuotė gera. Ir pietų slavų kalbos (kai kurios slavų kalbos tai neduok Dieve) dainose kažkaip neblogai suskamba. Kažkaip mane užburė. Svarsčiau apie 7, bet po dviejų nuodugnių perklausų pakelsiu net iki 8/10.

Hannah Mancini — Straight Into Love (2013)

Dubstep'o ir electropop'o sintezė čia neskamba tragiškai. Tragiškiau skamba sunkus ir išvargtas atlikėjos bliovimas priedainio metu. Popsinio profilio dainininkė nėra labai balsinga. Šokis pusė velnio, sakykim, tai kompensuoja vokalo minusą, todėl lemiamas balas lieka dainos įvertinimas — tebūnie 6/10.

Tinkara Kovač — Round And Round (2014)

Skambesys šiek tiek nuvalkiotas, bet iš esmės daina gera. Tik labai mane veikia ta grojimo imitacija. Fleita tapo vizitine kortele, deja, melagingu būdu. Tebūnie jau tie 6/10. 

Maraaya — Here For You (2015)

Aš kažkodėl tikėjaus didesnio entuziazmo iš dainininkės. Ausinės yra simbolis, bet nu ir kas. Balso tembras įdomus, tai jau šioks toks prieskonis. Apskritai, pati daina visai gera, bet pasirodymas, spėju, daug gerbėjų nuvylė. Ta ale šokėja, kuri ore rodo menamo stryko judesį menamu smuiku atrodė visai ne į temą. Būtų 7, bet vertinu ne vien dainą, todėl bus 6/10.

ManuElla — Blue and Red (2016)

Viena tragiškiausių šiųmetinės Eurovizijos dainų. Slovėnijos forma buvo visai gera... iki šios dainos. Koks šlykštus balsas, kokia nesąmonė yra tekstas. Čia kai vienas sąmojingas žmogus atkreipė dėmesį į eilutę „How can I mix red and blue together“ ir atsakė „You mean purple?“. Visa daina yra totali nesąmonė. 2/10

Stipriausias pasirodymas: Eva Boto (2012); silpniausias: ManuElla (2016); Vidurkis: 5,67.

Nežinau, kas sugalvojo šitą variantą šiųmetinei Eurovizijai, bet tam reikia, man atrodo, kažkurį pirštelį nukirsti arba bent jau prigąsdinti, kad taip daugiau nebedarytų. Iki tol Slovėnijos pasirodymai buvo visai geri (vienas net labai).

Eikime prie Suomijos:

Paradise Oskar — Da Da Dam (2011)

Ir ką čia vertinti — normali baladė normalaus žmogaus tuštybės performanse. 5/10.

Pernilla Karlsson — När jag blundar (2012)

Dar vienas tuštokas pasirodymas normalios dainos, tik šįkart šalia violončelistą pasodino, todėl bus 6/10.

Krista Siegfrids — Marry Me (2013)

Laisvabūdiško tipo bumčikas — tokie man labiausiai nepatinka. Nors šitas dar daugiau mažiau pakeliamas, todėl pritempsiu iki 4/10. Vis tik tie trys mėlyni vyriškiai atrodė juokingiausiai.

Softengine — Something Better (2014)

Labai daug nepasakysiu vėl. Normali poproko daina, atlikta normalių muzikantų su neblogais šviesos efektais. Bet somehow nekabina, nors stilius ir artimesnis man. 6/10.

Pertti Kurikan Nimipäivät — Aina mun pitää (2015)

Pirmąkart išgirdęs pagalvojau, kad tai normalus pankroko gabalas. Vėliau išpūtė burbulą dėl šito Suomijos ėjimo prasmės ir tikrosios idėjos. Tai jau pamušė. O dar labiau pamušė baisus pasirodymas. Galiausiai visa tai smuko mano akyse iki pat dugno. Na, bent jau už rokinį stilių parašysiu 4/10.

Sandhja — Sing it Away (2016)

Kažkaip mėgstama šį kūrinį nurašyti. Ir aš neįsivaizduoju, kodėl. Man tai labai vykusi pop/soul stiliaus daina, kurios galima visai maloniai ir laisvalaikiu paklausyti. Ir dėl vokalo kol kas neturiu jokių priekaištų, bet čia, aišku, klipas, greičiausiai viskas pagražinta. Rašau 7/10, gal ne patį stipriausią, bet vis tik septynetą.

Stipriausias pasirodymas: Sandhja (2016); silpniausias: Pertti Kurikan Nimipäivät (2015). Vidurkis: 5,33.

Suomiai kol kas nieko įspūdingo neparodo (na, nebent pernykštį fiasko vadinsim įspūdingu). Šiųmetinė daina gera, bet greičiausiai nesulauks sėkmės. Visa kita buvo tiesiog pusėtina.

Dabar eisime prie Europos pamiltų švedų:

Eric Saade — Popular (2011)

Nereikia turėti balso, užtenka šūdą malt ir še — trečia vieta ar kelinta ten. Tereikia skambų gabalą turėt. Ir tai, su nuo Boney M — Rasputin nukopinta perkusine partija. Labai silpnas 3/10.

Loreen — Euphoria (2012)

Nors ir tas kūrinys yra totalus popsas, bet viskas, kas dėjosi ant scenos, t.y. Loreen judesiai ir atitinkamas apšvietimas — įspūdinga scenografija. O ir daina tam tikrame lygyje yra visai gera. Kaip visą laiką sakydavau, septynetą mažiausiai gaila parašyti Loreen — Euphoria.

Robin Stjernberg — You (2013)

Daina nieko gero, nekabina manęs. Bet po Eric Saade yra du pliusai — žmogus turi daug geresnį balsą, aišku, neįspūdingą ir aranžuotė ne taip rėžianti ausis. Todėl visai pritempsiu iki 5/10.

Sanna Nielsen — Undo (2014)

Kažkaip vyksmo laikotarpiu aš nevirškinau šitos kompozicijos, bet su laiku su ja susigyvenau. Baladinio motyvo popsinis opusas. Sanos balsas gal ir neįspūdingas, bet kūrinys efektingas ir visai galimas klausyti. 6/10

Måns Zelmerlöw – Heroes (2015)

Nepatiko ir nepatinka. Kaip popsinis kūrinys tai visai geras, bet ne mano ausiai. 5/10 ir tą penketą sustiprina dešimtys, šimtai tūkstančių eurų, sukišti į šitas instaliacijas. Išvis, labiau norisi vertinti instaliacijas, o ne muziką.

Frans — If I Were Sorry (2016)

Pažeidė švedai aiškių pavadinimų, sudarytų iš vieno žodžio, taisyklę. Jau toks super paprastas vaikiškas popsinis kūrinėlis (kompozitoriai tingėjo tą dieną dirbti). Pastatė paauglį, kad paauglės vėl balsuotų ir viskas easy. Ne, man taip neina. Daina jau tokia tikrai nedakepta, o Frans'o vokaliniai duomenys irgi abejotini. Aišku, dar nežinome pasirodymo, bet šiai dienai 4/10.

Stipriausias pasirodymas: Loreen (2012); Silpniausias: Eric Saade (2011); Vidurkis: 5,00.

Švedų požiūris manęs visai nežavi. Buvo dvi moteriškės iš šešių atvejų, tai jas aš labiausiai įvertinau, nes buvo brandžiausi muzikaliai arba scenografiškai nušlifuoti kūriniai. Keturi berniukai nieko puikaus nenuveikė.

Eikime prie Šveicarijos:

Anna Rossinelli — In Love For a While (2011)

Violončelė, gitarytė, lengva dainelė, paprasta moteriškė atlikėja... taip žmonės miršta iš nuobodulio. Silpnas 5/10.

Sinplus — Unbreakable (2012)

Turim šiek tiek rokišką, įdomiai skambantį kūrinėlį. Man vokalisto verbalinės manieros (frazuotė) ir tembras nepatinka ir toks jausmas, kad jis apskritai neturi balso ir nesistengia jo rodyti. Kūrinėlio skambesys tai irgi, nei žuvis, nei mėsa. Silpnas 6/10.

Takasa — You And Me (2013)

Rokinio formato kūrinys, kai šalia stovi kontrabosas, groja trombonas... Įdomiai čia sumąstyta. Ir tas senolis pastatytas, kad žiūrovai balsuotų. Kūrinėlis tai visai pusėtinas, didelio įspūdžio nedaro ir tas kaimo kapelos įspūdis somehow tik muša balus. Žodž, nepatinka. Buvo du silpni pažymiai, tai dabar jau reikia stiprų 5/10, o ne silpną šešetą rašyti.

Sebalter — Hunter of Stars (2014)

Dar viena kaimo kapela su pusėtina dainele. Bet šįkart bent jau senio ant vaizdo pastatyto nėra, todėl bus silpnokas 6/10.

Mélanie René – Time to Shine (2015)

Ar jums gali šaut į galvą faktas, jog tai buvo pati pati paskutinė daina pernykštėje Eurovizijoje? Plaukus galima nusirauti dėl Europos skonio. Iš muzikinės pusės tai yra aukšto pilotažo kūrinys, mano nuomone. Gal Melanie nėra pati kiečiausia vokalistė, tačiau tas performansas visai geras. Žodž, tikrai verta 7/10.

Rykka — The Last of Our Kind (2016)

Ir čia bus blogai. Nes šiandienos vertinimai šitai dainai ne patys palankiausi. O man nuo pirmos sekundės šis kūrinys palieka intrigą, nes posminė dalis labai nelyginė, sunku sugaudyti net ritminę liniją (o tai standartiniam klausytojui labai nepatinka). Apskritai, šita daina man liko kaip vienas didelis klaustukas visumoje. Ta posmo-priedainio nedermė, kaip ir norvegų dainoje, keistokas pats priedainis, kur Rykka savo vokalą tempia smarkiai minorine gaida. Ekscentriška. Būtent už keistumą ir rašau 7/10.

Stipriausias pasirodymas: Rykka (2016); silpniausias: Anna Rossinelli (2011). Vidurkis: 6,00

Sunku labai buvo išsirinkti tarp Rykkos ir Rene, kuri vis tik man asmeniškai labiau imponuoja. Visi keturi pasirodymai mažiau dominantys ir jokio įspūdžio nepaliekantys.

Galiausiai, pagriebiu dar ir turkus:

Yüksek Sadakat – Live it Up (2011)

Egzotiškas roko kūrinėlis. Ta būtybė tam narve... Nelyginės arba bent jau nestandartinės struktūros strofos. Nuo šveicarų šiųmetinės ekscentrikos šoku ant jau seniai buvusios turkų egzotikos. Nu visai fun. Bet man tikrai patinka. Būčiau net 8 rašęs, bet mano abejones nutraukė gan lėkštas rokenroliškas tekstas. Tai 7/10.

Can Bonomo — Love Me Back (2012)

Vis lauki, kada prasprogs popso bomba, bet pasirodo, tai turkiško ir gan nuosaikaus, atsargaus skambesio popso kūrinėlis. Pasirodymas ir balsas man nepatinka, bet ant dainos labai negalima pykti. 5/10.

Stipriausias pasirodymas: Yüksek Sadakat (2011). Silpniausias: Can Bonomo (2012). Vidurkis: 6,00.

Irgi, turkų buvo per mažai šį dešimtmetį. Aišku, jie motyvuodami ir su trenksmu uždarė duris Eurovizijai ir tikėtis, kad Turkija kažkada grįš, sunku. Nebent atvės protas ir pasikeis visuomenės ir valdžios nuomonės Turkijoje. Bet praeitą dešimtmetį turkai irgi provokuodavo panašiomis dainomis, tai kokias nacionaliniais muzikiniais bruožais, tai kokią roko bombą mesdavo į frontą. Tai visuminis įspūdis visai neblogas.

Lieka kitam kartui tik trys šalys: Ukraina, Vengrija ir Vokietija.