Andrius Kaniava. [Atlikėjo archyvo nuotr.]Nežinau kodėl, tačiau jei kas nors būtų paklausęs, kokį metų laiką norėčiau pasirinkti pokalbiui su neseniai naują albumą išleidusiu Andriumi Kaniava, be jokių abejonių būčiau pasirinkusi rudenį. Gal todėl, kad ruduo asocijuojasi su jaukiais vakarais teatre, gal dėl to, kad ir jis pats ne kartą buvo užsiminęs, jog vasara – ne pats mėgstamiausias laikas, o ruduo juk skelbia jos pabaigą. Bandant tai paaiškinti, viskas pasirodo painu, tačiau viena aišku – pokalbis, vykęs Keistuolių teatro mažojoje salėje, buvo vietoje ir laiku.

Norint apibūdinti jį patį taip pat kyla sunkumų. Norėtųsi sakyti "dūšingas", tačiau lietuvių kalboje šis žodis nėra vartotinas, o "dvasingas" jau netenka norėtosios prasmės. Bet gal ir gerai, kad jam apibūdinimą rasti nėra lengva – juk patys gražiausi dalykai mūsų gyvenime apibūdinami sunkiai.

Vienas draugas man kažkada pasakė: „Kaip galima nemėgti Andriaus Kaniavos? Tai būtų baisus idiotizmas!” Andriau, kaip vis dėlto galima nemėgti Andriaus Kaniavos?

Nežinau kaip atsakyti – tai labai asmeniška. Manau, kiekvienas žmogus, kuris girdi, klauso, ieško kažko artimo sau, ar tai muzika, ar spektaklis, filmas. Klausimas geras, kaip galima nemėgti (juokiasi). Aišku, galima nemėgti, nes galbūt yra žmonių, kuriems ta muzika visiškai nepriimtina, galbūt jie gyvena kitomis vertybėmis, jie kitaip auklėti, jų kitas mentalitetas ir iš muzikos jie trokšta visai kažko kito. Labai logiška, kad tokiu atveju tikrai galima nemėgti, tai gali nepatikti ir tiems žmonėms mano muzika gali visiškai nesiklausyti. Variantų, kaip galima nemėgti, yra.

Retai sutinku muzikantų, kurie klauso savo muziką. O jūs?

Nėra, kad aš jos visai neklausyčiau, bet nėra ir taip, kad klausau pastoviai. Kartais klausau praėjus tam tikram laikui ir paprastai tai būna atsitiktinai. Staiga taip atsitinka. Pavyzdžiui, savo pirmojo albumo „Atšilusi musė“ neklausiau baisiai ilgai, o po to visiškai atsitiktinai po trejų metų draugai, būnant pas juos, jį užleido ir aš net visai su malonumu jį paklausiau. Net radau to, ko pats nepastebėjau jį darydamas.

Bet tai ne ta situacija, kai randi savo eilėraštį, rašytą, kai buvai dešimties, ir suima gėda?

Dėl gėdos čia jau kitas dalykas – man kartais būna gėda ne nuo dainų, o nuo jų atlikimo, jei jis labai senas. Galbūt tie pirmieji atlikimai buvo per daug isteriški, ten buvo dedama per daug sveikatos ir jėgų, kurių ten visai nereikėjo. Šiai dienai kartais atrodo juokinga pažiūrėjus į juos. Jų labai mažai, aišku, bet kartais iš archyvų kažkas tokio išpuola. Tada pasižiūri ir galvoji, kad gal to archyvuose galėtų ir nebūti.

Atrodo, kad muzika yra ištikima ir svarbi Keistuolių teatro bei jūsų paties gyvenimo palydovė. Kada nors pagalvojote kodėl?

Aš manyčiau, kad muzika turėtų skatinti pačius geriausius žmogaus jausmus, instinktus, jo svajones. Ji turėtų žmogui suteikti galimybę pačiam fantazuoti, pačiam susikurti kažką artimo prie to, ką jis mato. Manau, muzikos tokia paskirtis, taigi logiška, kad taip yra.

Pastebėjote – per visas didingiausias ir skausmingiausias žmogaus akimirkas groja muzika – per laidotuves, vestuves, gimtadienius (daugelis tų progų net turi savo kūrinius – vestuvės vieną, laidotuvės kitą, Nauji metai trečią ir t.t.) – ar tai reiškia, kad muzika žmogui reikalinga visuomet?

Jei mes pradėtume kalbėti apie istoriją ar net priešistorę, manau, net urviniam žmogui ir tai buvo reikalingas tas būgno mušimas. Jis tą darydavo tam tikromis progomis. Man patinka triūbos, mušamieji, nes jie skelbdavo nelaimes, skelbdavo džiaugsmą, o nelaimės ir džiaugsmai – mūsų viso gyvenimo palydovai.

Jei reikėtų įvardinti dainą, kuri jums reiškia daug, galbūt dėl kažkokio momento, o galbūt lydi jus visą gyvenimą, kokia daina tai būtų?

Žinot, tokios savo gyvenimo dainos aš neturiu. Yra daug dainų, kurios man patinka, kurias dažnai klausau, tačiau tokios vienos nėra. Tokios, kuri būtų sąrašo viršuje.

Turite kokią nors įdomią savo dainos gimimo istoriją?

Kurti ir meluoti nesinori. Tos dainos visuomet yra kažkur šalia manęs, tik vienas girdžiu, o kitų ne. O kai ateina tas momentas, kai tu ją išgirsti, beveik visų atsiradimas yra vienodas – tau pradeda kažkas pintis. Aš pats galiu neįvardinti, iš kur tai. Tai gali būti iš kažkokių nuotrupų kalbant su žmogumi, iš to kylančių asociacijų. Gali būti iš kelionės, dar kažko, bet nebūtinai kažkas tokio konkretaus. Štai ir dabar mes šnekamės ir gal kažkas tokio, apie ką mes gal konkrečiai ir nešnekėsim, bet iš to kažkokia asociacija sugrįš kitu kampu. Iš to gali atsirasti kažkoks tekstas ar dar kas nors.

Kai kurie žmonės sako, kad jiems žodžiai muzikoje nelabai svarbu. Kiti – priešingai, klauso jų, ieško prasmių, reikšmių. Jums, sprendžiant pagal jūsų dainų tekstus, jie vis dėlto lygiaverčiai su pačia muzika, o gal net aukščiau?

Taip, man jie svarbu. Man atrodo, tekstas yra vienas iš pirminių dalykų, nes būtent juo tu nori žmonėms kažką pasakyti. Juo labiau, jei kalbu apie kažkokį originalumą, aš asmeniškai galėčiau tik kažkiek garantuoti už tekstus. O dėl muzikos aš niekada nesu tikras, ar jinai pilnai mano, ar kažkokiu kampu irgi atėjusi iš kažkur kitur. Nežinau, kuris autorius šiuo metu galėtų garantuoti, kad jis kuria tikrai labai originalią muziką.

Kokia, jūsų manymu, yra muzikos sėkmės paslaptis? Kodėl štai vieną dainą žmonės ima ir klauso, o kitos taip ir lieka niekam nežinomos, nors gal jos net ir geresnės už tas, kurias žino visi.

Manau, pirmiausia tai priklauso nuo paties atlikėjo - kiek jis yra suinteresuotas, kad žmonės girdėtų tą jo kūrybą. Gal jis tas dainas groja tik virtuvėje, savo mylimai moteriai. Šiais, technologijų laikais, aišku, tą muziką galima platinti, nors aš pats to gerai neįsivaizduoju, nes pats to nedarau. Tai už mane padaro kiti žmonės ir aš jiems labai dėkingas.

Kitas dalykas, būkim atviri, tai didžiulis prodiuserių ir vadybininkų darbas. Ne tik šiais laikais. Kai aš skaičiau knygą apie grupę “Queen”, sužinojau, kad mes greičiausiai šiandien tikrai nebūtume girdėję dainos “Bohemian Rhapsody”, jei tuo metu labai gudrūs žmonės nebūtų sugebėję jos prakišti, nes tuo metu jos nepriėmė nei vienas radijas. Tai buvo neformatas, kaip dabar įprasta sakyti. Tačiau jie sugebėjo, rado ėjimą, kaip ją įstumti, kad ją išgirstų žmonės. Tuomet ji praktiškai per vieną tapo populiari. Bet tą reikia sugalvoti.

O yra tokia daina, kurią jūs pats ne itin mėgstate, tačiau publika visuomet jos labai laukia, arba atvirkščiai – ji jums labai artima, tačiau žiūrovai ją priima ne taip noriai?

Yra labai daug dainų, kurios tiesiog kažkaip atsirado, net negaliu pasakyti kaip. Tu jas pagroji ir staiga supranti, kad nei tavo paties, nei žmonių lūkesčių ji nepateisino. Tada aš nekankinu nei žiūrovų, nei savęs. Ją palieku ir man dėl to nė kiek neskauda širdies. Yra buvę, kad po keleto metų sugalvojau, kaip ją iš naujo pateikti, ir viskas apsivertė į gerąją pusę. Bet šiaip jau, dainų, kurios man nepatinka, aš negroju.

Skambinate pianinu, su gitara jus taip pat galima pamatyti neretai. Kur to išmokote? Gal grojate dar kuo nors?

Gitara aš groju labai mėgėjiškai, todėl visuomet prašau, kad man kas nors padėtų. Pianinu gal kiek geriau. Dar pagroju harmonika, o daugiau tikrai nemoku ir man dėl to labai skauda širdį. Savo laiku reikėjo ir gitara daugiau mokytis, ir pianinu. Pianinu mane bandė mokyti tėvai, kaip daugelį vaikų buvo prievarta pasodinę. Ir aišku, buvo karas, buvo mūšis, kurį aš laimėjau... Ir tai yra labai blogai. O galbūt galėjau išmokti. Gitara pradėjau groti studijuodamas konservatorijoje. Aplinkui visi grojo gitaromis – negroti buvo neįmanoma.

Pastebėjote – aktoriai dažnai užsiima muzika, o muzikantai aktoryste… Na, kartais, bet dažnai nelabai sėkmingai.

Pavyzdžiui, aš nemoku šokti, todėl šokti į sceną aš nelendu. Yra daugybė žmonių, kurie tą daro nuostabiai ir man labai patinka žiūrėti į šokančius žmones. Ir jei man sakytų: "Andriau, prie to, kad tu groji, dainuoji ir vaidini, būk geras, sušok mums kokį nors šokį.”, tai būtų liūdna. Tai būtų visiškas proto neturėjimas. Aš galvoju, kad tokiu atveju žmonės pervertina savo galimybes arba jie tiki kitais, kurie sako: "Tu gali, tu šaunus, tu populiarus, tu mielas ir net jei tu blogai vaidinsi, patikėk, tu tiek populiarus, kad tau bus atleista.” Manau, kad jei žmogus tuo metu pats yra truputį apakęs nuo savęs, jis tai padaro. Su metais jis gal pamato, kokią padarė kvailystę, bet su vaidyba taip jau yra – vieną kartą prašovei pro šalį ir viskas, linkėjimai. Ypatingai kine, nes visko neištrinsi.

O jums kartais neatrodo, kad pasiekėt tokias žmonių simpatijas, kad galėtumėte nors ir polką su ragučiais sušokti, o jums vis tiek plotų?

Ne, nereikia perlenkti lazdos. Kaip baiką visada gali kažką padaryti. Kaip baiką aš ir užpakalį su ausimis piešiau vieną kartą, nors piešti visiškai nemoku. Tada buvo labai gera nuotaika ir buvo labai linksma, tuomet galbūt ir gali tai daryti, tačiau dabar mes kalbame apie profesionalų pasirodymą. Kitu atveju žmonės galvotų, kad man nuvažiavo stogas (juokiasi).

Muzika jums – šventė?

Iš tikrųjų taip. Aš kartais nuo jos pavargstu ir net nesiklausau jos ilgai, tačiau šiaip man tai šventė. Man šventė net ne tiek muzika, bet koncertai, pasirodymai – visuma: buvimo, muzikavimo, žmonių klausymo. Jeigu viską sudėjus į vieną krūvą, tai čia yra šventė.

Teatras irgi šventė?

Spektaklis spektakliui nelygu. Yra spektaklių, kuriems tu galbūt šiek tiek abejingas, yra nusibodusių spektaklių ar tokių, kurie praradę gyvybę. Juk spektaklis kaip gyvas žmogus – jis pasensta. Kartais dėl komercinių ar dar kažkokių keistų aplinkybių jis yra laikomas teatre, kaip aš vadinu, prijungtas prie lašelinės, tokiu atveju jis nėra šventė.

Andrius Kaniava. [Atlikėjo archyvo nuotr.]Taigi savęs nepriskirtumėte prie tų žmonių, kurie teigia, kad jų darbas jiems yra viena didelė šventė, todėl darbu to net nevadina?

Ne. Nors vėlgi, iš kitos pusės, aš stengiuosi to žodžio „darbas“ iš viso vengti. Kažkada su Dariumi Auželiu Keistuolių teatro studijoje darėme laidą „Per kančias į žvaigždes“. Ten kvietėmės įvairius muzikantus. Ir dabar turime fonoteką su jų mintimis, pasisakymais – kada nors visą knygą iš jų bus galima parašyti. Ten „Poliarizuotų stiklų“ lyderis Šarūnas Mačiulis labai gražiai pasakė: „ Aš koncertuoju. Aš nedirbu. Man nepriimtina, kai kiti sako, kad važiuoja dirbti ten ir ten. Tegu jie važiuoja dirbti, o aš važiuoju koncertuoti.“ Man buvo labai gražu. Pasiklausiau ir pagalvojau, kad tikriausiai į tai žiūriu panašiai – aš einu vaidinti, aš einu dainuoti, aš einu koncertuoti. Žinoma, aš už tai gaunu pinigus, bet kažkodėl labai to darbo nesinori. Gal čia savęs apgaudinėjimas, nežinau.

Keistuoliai ne kartą yra sakę, kad buvo laikas, kai jie jautėsi balta varna tarp kitų teatrų. Pats taip pat minėjote, kad kartais jūsų grojama muzika ne visada buvo priimama masių dėl jos keistumo.

Taip. Pamenu, kai pradžioje grojome su pirmuoju sunkiosios muzikos orkestru “Musė”, pasidariau demo įrašus ir bandžiau juos rodyti įvairiems leidybinio verslo atstovams. Jie gana pagarbiai, iš draugiškumo sakė, kad gal tiek to ir čia nei tas, nei anas, išvis neaišku kas.

Bet dabar tikriausiai viskas pasikeitė? Juk nei teatras galėtų jaustis balta varna, nei jūs pats, kaip muzikantas, turėtumėte taip jaustis.

Dabar jau nesijaučiu (juokiasi).

Nebeliko prieš ką maištauti?

Maištauti visada gali, nors gal ir tie metai maištui jau per dideli. Nekukliai pasakysiu, bet to nepasitikėjimo savimi tikrai nebėra.

O kaip jūs pats pasikeitėt nuo to laiko, kai pirmą kartą užlipote ant scenos? Panašu, kad baimės jau nebeliko, o kas dar?

Nepasitikėjimas ir baimė nėra tas pats. Negalima to painioti, nes baimė yra prieš kiekvieną koncertą. Nežinau, kas tai – baimė, nervas, stresas, sunku įvardinti, tačiau visa šitai išliko. Yra kitas dalykas – gal dabar aš mažiau jėgų skiriu bandant paveikti klausytojus ar įrodinėjant, kad šita daina labai gera ir panašiai. Dabar turiu daugiau galimybių save stebėti iš šono. Leidžiu sau pabūti scenoje ir pajusti malonumą, o ne kažką kažkam įrodinėti.

Jums priimtina save reklamuoti kaip menininką, atlikėją?

Aš suprantu, kad tą daryti reiktų, ir tikriausiai protingas žmogus taip elgtųsi. Aš tikrai tą darau ir meluočiau sakydamas, kad ne, bet darau skatinamas kitų žmonių, o ne pats inicijuodamas. Pačiam man tai gaunasi sunkiai. Tačiau tikrai puikiai suprantu, kad tą daryti reiktų.

Tikriausiai nuo senų laikų yra įsisenėjęs požiūris, kad menininko profesija nėra labai rimta. Manau, kad mūsų močiutės menininkus vis dar įsivaizduoja pusryčiams vietoj kavos geriančius vyną, po to laukiančius mūzų prie molberto, o joms nepasirodžius, grįžtant prie ryte pradėtos taurės. Viskas juk kur kas rimčiau ir sudėtingiau?

Dėl tapymo nežinau. Pats tame esu visiškas profanas ir net pažįstamų dailininkų neturiu (juokiasi). Būna tikrai labai tuščių periodų ir tuo atveju močiutės gal net ir teisios. Aš dažnai taip gyvenu. Tiesa, vyno iš ryto negeriu, gal tada jau geriau vakare. Bet būna, kad kažkas nesidaro, nesiriša, viskas nesiklijuoja – ar tu rašytum kokią nors pjesę, ar kurtum dainą. Kartais pradedi, viskas būna gerai, o po to kažkas pradeda strigti. Tokiu atveju aš nieko neprievartauju, palieku ir palaukiu, kol ateis, nes jau esu pasitikrinęs, kad tai anksčiau ar vėliau grįžta ir nereikia skubinti įvykių.

Kuo jums skiriasi vaidinti vaikams ir suaugusiems? Ar skiriasi pats pojūtis? Emocijos?

Tas pats. Tikrai tas pats. Gal reikalavimai truputį kiti, tačiau tavim vis tiek turi patikėti. Aišku, jeigu tu meluosi, vaikai tai išskaičiuos greičiau, nes jiems tuoj pat taps neįdomu, jie ims kalbėtis, suaugusieji gal iš pagarbos patylės. Bet principas vis tiek yra tas pats – tu turi būti nuoširdus tame, ką tu darai.

Kam, jūsų manymu, gyvenime negalima būti abejingam? Juk bent jau aš tarp žmonių dabar pastebiu didžiulį abejingumą bet kam, pradedant labai mažomis smulkmenomis, baigiant labai dideliais dalykais.

Geras klausimas. Man atrodo, negalima būti abejingam kito, ypatingai jauno žmogaus, norui būti smalsiam, norui pažinti, kažką daryti. Tai yra jų pradžia ir ji labai svarbi tam, kaip jo gyvenimas toliau klostysis. Jeigu jis savo atžvilgiu patirs abejingumą, gali būti, kad gyvenime taip nieko ir neįvyks. Būtent šitam tu negali būti abejingas.

Ar dažnai gyvenime tekdavo nutildyti savo sąžinės balsą?

Tikrai taip, yra buvę. Tai labai nemalonu, tačiau kartais gyvenimas priverčia. Kartais to apeiti nepavyksta.

Ką gyvenime norėjote išmokti, bet taip ir neišmokote?

Dabar galvoju, ko aš neišmokau… Gal aš labai mažai norėjau (juokiasi). Nors taip, norėjau išmokti gerai groti įvairiais instrumentais, bet taip ir neišmokau. Dėl to jaučiuosi kaltas – čia apsileidimas. O daugiau tiek, kiek man norėjosi, ką aš bandžiau, viskas gal daugmaž ir gavosi. Žinoma, ne iki galo, tobulumui ribų nėra, daug kas ir nepavyksta, bet aš bent jau pabandžiau.

Vienas žmogus man yra sakęs, kad didžiausia žmogaus gyvenimo drama yra tai, kad fiziškai mes senstame, o viduje ne. Jums tai yra drama? Ir kas jums pačiam atrodo drama?

Kad tas žmogus teisus, tai taip, su tuo pilnai sutinku. Tačiau man tai nėra drama. Manau, kad žmogaus drama yra tuomet, kai žmogus nori kažką nuveikti, bet nenuveikia. Drama yra ne tuomet, kai jis to nepadaro ne dėl supančių aplinkybių, bet tada, kai to nepadaro dėl savo charakterio savybių, kompleksų. Amžius tame neturi reikšmės. Savo gyvenime esu sutikęs žmonių, kurie galėjo nuversti kalnus, sukurti gražiausius dalykus. Tačiau jų charakteryje, gebėjime bendrauti, kurti, buvo vidiniai stabdžiai, kurie jiems neleido to padaryti. Jie užsiblokavo, užsidarė, iš visų pusių užsitraukė žaliuzes ir nieko nepadarė. Dėl tokių man labai skaudu. Galvoju, kad va čia yra drama. Ką jie ten viduje jaučia, aš nežinau, bet turėtų būti labai nekas.

Dainavote, kad "laikas toks brudas, vis eina pro šalį.” Kartais stabtelite ir susimąstote, kaip greit praėjo kone penkiasdešimt jūsų gyvenimo metų?

Galvoju, kad jis praeina. Ir kai kurių metų man gaila, bet o ką darysi? Taip yra ir nieko nepakeisi. Kartais, aišku, kaip ir visiems žmonėms pabudus anksti ryte pasidaro baisu ir galvoji: "O, mama, kaip čia taip praėjo viskas! O kaip bus po dar dešimt metų?”, bet po to aš numoju ranka ir galvoju: "Ai, reikia džiaugtis tuo, kas aplinkui.” O džiaugtis tikrai yra kuo.

Galvojate, kad kažkiek laiko tiesiog iššvaistėte?

Ne visada, bet yra normaliai prašvaistyto laiko, kurio truputį gaila. Bet vėlgi, gal taip reikėjo. Gal tas laikas nebuvo prašvaistytas taip beviltiškai. Galbūt jis kažką davė, tik dabar to nebeatsimenu. Matyt, taip energingai jį išsvaisčiau, kad sunku prisiminti (juokiasi).

O save būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, gal net trisdešimt penkerių įsivaizdavote būtent tokį?

Penkiolikos tikrai neatsimenu, bet taip, kaip save įsivaizdavau dvidešimt penkerių, daug kas atitinka.

Taigi tapote tuo, kuo norėjote tapti?

Gal ne visai tuo, kuo norėjau tapti, bet viskas į tą pusę. Labai arti. Dvidešimt penkerių aš buvau labai nesusitupėjęs ir sau net dorai neįvardinau, koks turiu būti.

O ką jums apskritai reiškia susitupėjęs?

Nežinau, dabar žiūriu į baigusius Aido Giniočio studentus ir man atrodo, kad jie žymiai brandesni žmonės negu buvome mes. Jiems viskas yra svarbiau. Gal dėl to, kad informacijos gausa yra didesnė. Jie geriau įsivaizduoja, kuo jie bus, kai jiems bus penkiasdešimt metų. O man tada buvo absoliučiai nesvarbu. Įsivaizdavau tik bendrais bruožais. Bet tie penkiasdešimt metų atrodė taip toli…

Kartais žmonės juokais ar ne sako, kad iki dugno geriama tik už meilę. O už ką iki dugno gertumėte jūs?

Vėlgi už galimybę gyvenime daryti tai, kas tau patinka. Tai labai svarbu. Gal tai skamba paprastai, bet tai svarbu. Nes žmonės gali save priversti daryti tai, kas nepatinka. Ypatingai valingi žmonės. O čia duodu šimtą penkiasdešimt procentų – tai vis tiek atsigręžia prieš tave. Atsigręžia kažkokiais šalutiniais kampais.

Taigi darymas to, kas tau patinka, yra didžiausia gyvenimo laimė?

Manyčiau, kad taip. O tada ateis ir meilė, ir laimė, ir visi kiti dalykai.

Kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė