Kales vaiko egzekucija.

Kales vaiko egzekucija.

enigmatic

Kažkodėl paskutiniu metu labai dažnai įsivaizduoju tokį reginį...

Mano susiraukšlėjęs, nupiepęs Gyvenimas, labiau panašus į išmatomis aplipusią parodiją, stovi, pasirėmęs lazda ir žiūri bukomis akimis į mane. Kvailys, mąstau. O aš, laikydamas rankose SAVO bambukinę lazdelę, baksnoju jam į šonus. Į pilvą. Tarpukojo nepamirštu. Per kuprą vožteliu. Tas tik žiūri ir vaitoja. Stovi vietoje. Jam su galva negerai? Badau, vis įnirtingiau, lyg pamišęs. Bukaprotis, gavęs lazdelę ir Gyvenimą, kurio jam nebereikia, dėl to gali su juo daryti ką tik išmanydamas. Žaisti su juo. Arba atsikratyti kaip nereikalingu daiktu. Ne, geriau šioje vietoje būtų „arba nuleisti kaip šūdą unitaze į nežinomybės kanalizaciją“.
Kažkaip pabodo šitaip maloniai baksnoti. Geras aš tipas. O tas bestuburis kvailys tik stovi ir nė krust. Imuosi ryžtingesnių veiksmų. Mestelėjęs šalin bambukinę lazdą, čiumpu į kuprą susimetusio, susususio ir vos bepastovinčio Gyvenimo lazdą. Tas vos vos susvirduliuoja, tačiau išlaiko pusiausvyrą, nenuvirsta.
Varu nuvarysiu.
Nupiepęs Gyvenimas dejuoja. Nors jaunas, bet nupiepęs. Kaip taip gali buti? Tarsi žvynelinės išvargina bedantė žmogysta, tesugebanti gromuloti obuolių tyrelę. Kvailys. Pats kaltas.
Ir ko čia laukti?
Šalimais stovi metalinis narvas. Didelis, bet nuo to nė kiek ne įspūdingesnis. Kvailas sumauto metalo gabalas ir tiek. Bet kaip Gyvenimui, ypač nereikalingui, tiks kuo puikiausiai. O tuo tarpu metalinio būsimojo karsto briaunos spingsi prieš saulę. Gražu. It iš kokios muilo operos. Svarbiausios scenos, sugebančios išspausti tris su puse kibiro netikrų ašarų. Iš vienos poros bukų akių...
Šiaip ne taip įgrūdau tą stuobrį vidun. Tas suklupo, atatupstas virstelėjo, paskui sukniubo ant keturių. Atrodė lyg inkščiantis šunytis su nupjautomis kojomis. Aš juokiausi. Nežinau kodėl. Gal dėl to, jog buvo juokinga?
Kvaily, dabar tau šakės. Supranti, šakės.
Metas imtis veiksmų prieš tą urlaganą.
Kažkiokioms stebuklingoms, kosmoso skylių energijos prisisiurbusioms nežinomoms dvasioms padedant, darbas ėjosi kaip iš pypkės. Arba kaip sviestu nutepta. Apkaliau lentomis, netikromis. Ir ne medinėmis, nors „žmonės“ jas vadina „lentomis“. Bet tai tik sukruštos plastmasinės dailinimo lentelės. Dar spėjau pagalvoti, jog susnai gyvenimui pasistengiau sukurti nuostabų eksterjerą. Nusijuokiau į saują. Ir vėl pagalvojau: kaip galima juoktis į saują? Suglumau.
Paskubomis apėjau narvą, kad, neduokdie, nebūtų nė menkiausios skylutės. Bandžiau kišti vidurinįjį pirštą visur. Netelpa. Nė pro kur. Gerai. Netgi šaunu, sakyčiau.
Atsirėmiau nugara į milžinišką dėžę, kojomis įsispyriau į žemę. Ėmiau stumti. Velniškai sunku. Idiotizmas. Jaučiausi kaip aš pats. Tiesiog kaip durnius.
Mąsčiau, jog čia labai tiktų pasakymas „sunkus gyvenimas“. Narvas išties buvo velnioniškai sunkus! Nepajudinamas iš vietos. Sukruštas gyvenimas, gaila, kad užkaliau jį ten nespėjęs kaip reikiant prismaugti.
Pakėliau akis į dangų. Švietė skaisti saulė. Kepinte kepino, o baltos burės žaidė su vėju. Padūkėlės. Denis, ant kurio buvo pastatytas narvas, raibuliavo temperatūos maksimume tokiu metų laiku. Mąsčiau, jog puiki diena žvejybai: įmerki meškerę, o pats laki degtinę. Ir nesijaudini, jog apsivoši. Vistiek per tokią kaitrą niekas nekibs. O ar ir ne dėl to žvejojama, po galais...?
Tarsi pabudau.
Stovėjau įsirėmęs nugarą į geležinį narvą, akis pakėlęs į viršų. Dešimt minučių šiknon. Ėmiau pykti. Pasiutėliškai niršti. Pagrasinau mintims, jog jei man trukdys, sukišiu į vieną būdą su tuo niekam nereikalingu daiktu. Ir jos bus nereikalingos, aferistės.
Beprasmiška su jomis šnekėtis.
Nužvelgiau laivo pirmgalį ir pagalvojau: o kas yra ta prasmė...? Kuomet imu galvoti apie prasmę, nieko nesimąsto. Išvis, su kuo valgoma ta prasmė? Ir kam jinai? Rytas - vakaras, darbas - namai. Vaikai - asilai. moteris - kumštukas. Bla bla bla. Žmonės linkę viską įprasminti. Tiesiog daryk, kas tau priklauso ir baigtas kriukis. Aammm... O iš tiesų tai...kas mums priklauso daryti? Ir kam daryti..? Juk galiu sėdėti. Nosį krapštyti. Kad ir kiaušinius. Galiu dulkintis. Nes, sakykime nenoriu į darbą. Ir dar prasmės sekse daugiau, nei darbe. Gi kolorijos deginasi ir teigiamos emocijos lipniu pavidalu išsiskiria. Bet ne, mes privalome daryti, daryti ir daryti tai, kas PRIKLAUSO. Ir dar ta "prasminga - neprasminga" etiketė. Per sudėtingas žaidimas man, pagalvoju.
Dau kas sako „ta prasme“, bet nupjauk man kiaušius, supenėk man pačiam, tačiau nepasakysiu, kur jie mato tą prasmę. Gyvename, kad viską įprasmintume. O kam? Sako, prasmingas gyvenimas. Kame, leiskite paklausti? Visi tik susigalvoję, ką turi daryti, kad būtų galimą užlipdyti šablonišką etiketę „va, to šikniaus gyvenimas prasmingas“... Šiknon ta šiknių! Ne eini į „Maximą“ pirkti nupigintų citrinų, nes tai prasmingiau, nei „Norfoje“, kur jos trimis centais brangesnės, o sėdi namuose, tualete, ir skaitai laikraštį. Nes taip nori. Arba dulkini savo dėstytoją, sekretorę, paštininkę – įsirašyk tinkamiausią variantą - , o ne darbe bandai išspręsti, kuris paveiksliukas naujų tamponų reklamai tiktų labiausiai. Sakau jums. Aš tai taip gyvenčiau. Bet viskas baigta.
Susinervinau. Ne tam už nuomą mokėjau, kad, įsirėmęs į sunkiasvorio apdriskusio Gyvenimo narvą, užvertęs šleivas akis vėpsočiau į debesis ir mąstyčiau apie kažkokią prasmę. Filosofija kvadratu. Metas atsikratyti seniu. Jis mane užkniso. O ir vėl ėmė dejuoti. Patylėk, išgama !
Įsispyriau kojomis į denio paviršių nusėjusias plyteles. Jaučiau sukietėjant, tarsi cementą, savo užpakalį. Stengiuosi, velniai rautų. O kodėl tie velniai rauna...? Ką rauna...? Kiek jiems moka, kad jie dirba tokį purviną, žmogišką darbą...? Suglumau.
Staiga atsiminiau kvailą iki idiotizmo viršūnėlės istoriją. Kvailė ją ir papasakojo. Istoriją apie berniuką, kuris nepritapo visuomenėje, todėl nusižudė. Kvailys. Galėjo dėti skersą. Kam? Nu pasakykit, brangieji, kam žudytis? Eik gerti, smok nepatikusiajam į dantis, be abejonės, gausi ir atgal, bet bent jau neturėsi laiko mąstyti apie nepritapimą. Jam buvo per sunku, nes, matai, jo niekas nesuprato. Jam nepatiko gyvenimo taisyklės. Jo gyvenimas buvo vertas šūdo. Nei penkiarublio, matuojant „žmogiškasiais“ mastais. Velniam jam reikėjo pjautis gerklę...? Gali vaikščioti atbulomis, boikotuoti dieną ir mylėti gražuolę naktį, nusipiešti savo gyvenimą ir jame gyventi. Įsirėminti naujus, savus žvaigždynos ir nesistatyti jokių sienų, tikrieji Gyvenimai esti be jų! Ir gyventi. Tik atsargiai. Nes netyčiomis galima atsidurti palatoje su baltomis sienomis, tramdomukus gauti dovanų. Seselės su bedantėmis šypsenomis ir neurotiški psichologai, kuriems pagalbos reikia labiau nei bet kuriam kitam, knis protą ir vis klaus „gal nori pasikalbėti apie TAI? O gal nori pasikalbėti apie TAI...?“. Apie ką TAI?! Minčių žagintojai ir nervų masturbuotojai. Ir kam pritapti? Kad patenkintum ne savo, o visuomenės poreikį? Bet kas kuria visuomenę? Sušikti vienetai. Taip, sukrušti vienetai, tai apie ką mes čia ir šnekame... Žinai, gal tam berniukui ir reikėjo pasidaryti galą. Be abejonės.
Priešais save matau denį. O aš nepasistūmėjęs nė per colį.
Imu pykti ant savęs. Labai labai. Netgi trenkiu sau per ranką, smagokai, kad net paraudonuoja. Gal susiprasiu, kad ne paplaukioti ir ne undinėlės ieškoti išsiruošiau. Žudyti prasmirdusį Gyvenimą!
Ryžtygai plojausi nugara į „auksinį Gyvenimo narvelį“ ir, sukaupęs visas jėgas, ėmiau stumti. Net apsibezdėjau. Bet juk tai žmogiška. Juk taip dažniausiai pasako vyras savo mylimajai prie Velykų vaišėmis nukrauto stalo ir kiaušinių maištui nebeatsilaikantys viduriai. Žmogiška? O kas pasakė, jog nėra žmogiška prišikti ant stalo? Nupirkti uošvienei peilį ir su juo ją pačią pribaigti? Padovanoti priešui šypseną ir žodžius „gal liukimės...?“ Et.
Bet aš stumiu. Aš pats savo didvyris. Skubu vaduoti princesę, kalinčią pačios rankomis pastatytame bokšte. Nuostabu. Nusijuokiu į saują. Ir vėl imu galvoti: o kaip galima nusijuokti į saują? Atgniaužiu plaštaką ir švysteliu per bortą juoko trupinius.
Staiga išgirstu kažką įkrentant į vandenį. Erzinatis „pliumpt“. Nemėgstu aš pliumpt. O dar tas Gyvenimas ima muistytis. Pro plyšį įkišau jo pačio lazą ir pabaksnojau ties pakaušiu. Paskui dar ir prie ausies patryniau. Jis atrodė kaip mano žaisliukas. JIS IR BUVO MANO ŽAISLIUKAS. Galėjau daryti su juo ką tik užsigeidęs. AŠ IR DARIAU SU JUO, KĄ UŽSIMANĘS. Bet ar tikrai...
Pagalvojau, jog prieš numetant jį į gilią ežero bedugnę su visu masyviu narvu, galėčiau nukapoti jam ausis, bet paskui šios idėjos atsisakiau – per daug kraujo. Tingėsiu valyti denį. O atsikratęs Gyvenimo aš ketinu nebebūti. Šiaip negyventi, tik egzistuoti. Ar panašiai. Šūdas! Susipainiojau. Imu nerimauti. Ir pilvas ima urgzti...
Staiga atsimenu „Pliumpt“. Ir vėl susierzinu. Persisvėriu per vieną „kanarėlės“ narvelio pusę ir žvilgteliu „pliumpt“ ir vandens link. Po paraliais! Už keleto metrų nuo laivelio plūduriavo mano batai. Mano nauji batai. Įsiutau. Juk man jų reikės! Bandžiau ištiesęs ranką juos pagriebti, tačiau veltui. Atsirėmęs į gelžgalių krūvą, tiesiog žiūrėjau, kaip jie tolsta. Neskendo. Tačiau ir nebebuvo mano. O man jų reikėjo. Tiesiog stovėjau, stebeilijausi į betolstančius batus ir tylėjau. Ir galvoje tylėjau. Viskas paskendo štilyje. Spengė.
Ir nušvito.
Dar labiau.
Nes aš pagalvojau.
O jeigu man prireiks to kvailio, šiuo metu bestypstančio aklinai apkaltame dailylentėmis narve Gyvenimo, tačiau aš niekaip negalėsiu jo iškrapštyti iš drumzlėto ežero dugno? Kas bus tuomet, jeigu aš iš ko nors pasiskolinsiu, ar, net sunku pagalvoti, atrasiu Gyvenimo prasmę? Kas tada, jei užsimanysiu ne per dienų dienas dulkinti būsimą sekretorę, o tiesiog gyventi? Bandyti gyventi?
Pasijaučiau kaip Kriugeris. Už ką aš taip, tam vargšui? Bet vistiek lazdelę pasiliksiu, pamaniau.
Panoseje burbėdamas "seni, tau pasisekė, bet. Negalvok, jog man vėl neužplauks.", atidariau viltingai narvo duris. Nevykėlis išžirgliojo palėta, susikūprinęs, atsisėdo šalimais virvių krūvos, nužvelgė horizontą. Nieko netarė. Kvailys. Privertė sąžinę graužti mane.
Atlapojau savo širdies duris. Išgama lėtai slinko manęs link. Nepatenkintas. Kažką burnojo. Aš taipogi burbėjau, bet kompromisai egzistuoja, po velnių.
Gyvenimas negyvens proto karalystėje. Nors jis ten šiktų aukso monetomis, aš būčiau racionalus visuomenės vienetinis stuobrys, tačiau ten Gyvenimo neįsileisiu. Įkurdinsiu jį pigiausiame širdies viešbutyje. Jam bus blogai gyventi. Man bus blogai. Tačiau mes jausime. Aš jausiu tekanat venomis gyvenimą, cirkuliuojantį nuodus arba džiugesio granules. Tau bus sušiktai - man bus sušiktai. Tarsi askaridė, be kurios negaliu gyventi, tačiau toji ėda mane iš vidaus. Sudaryti simbiozės sandorį neįmanoma. Per daug jam reikia..
Tyliai užlipo. Tyliai gyvena. Iki kitos jūros. Iki kito laivo su baltomis burėmis. Iki kito garsiai ištarto "viskas sušikta. Nebegaliu".
Iki kito ryžtingo veiksmo nebūties link.
Jis jau buvo viduje. Aš šypsojausi taip, jog net saulė nublanko. Išpera per mažai šviečia.
Galvoje viduriavo mintis
Gyvenimas manyje. Aš gyvenimas. Iki kitų koketuojančių su nevykėliu vėju burių. Iki kito „nebenoriu“. Iki lemtingojo „pakrušk savo įstatymus ir normas, kalės vaike!“. Iki... minos, ant kurios vėlei užlipęs, sprogsiu, mėsos gabalai nuklos šaltą betoną dešimtis metrų aplink. Spręsiu savąją lygtį. O sprendimas bus – atsikratyti tuo, dėl ko kraujuoju – Gyvenimu. O kraujo aš nepakenčiu. Nes tingiu jį valyti...

Beje, šiek tiek pasistengęs, batus ištraukiau iš vandens. Šlapi, tačiau naudoju pagal paskirtį. Vis geriau, nei be jų. Velniai rautų.

https://www.irinnews.org/webspecials/northernuganda/images/200412724.jpg

2006 m. gruodžio 21 d.

enigmatic / Ciklas

2010 m. kovo 7 d.

enigmatic / Nukariauti žodžius

2010 m. sausio 12 d.

enigmatic / Sala

2009 m. lapkričio 26 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Funcybabe
2006 m. gruodžio 22 d. 14:55:59

mm. Įdomi rašliava.. Retkarčiais su tiek daug paniekos Gyvenimui... O kartais.. trumpiausiomis akimirkomis pasirodo švelnios savigraužos gaidos. Gražu.

O su tais batais... Visad taip būna ;>*

____________________
Just because I flirt doesn't mean I'm interested.

Atsakyti

enigmatic
2006 m. gruodžio 21 d. 23:26:01

O kam verkti?... Gyvenimas - pati geriausia satyra, kokia esu skaites.
Siaip sudina rasliava. Parasiau sitos pirmataka vakar. Kazkokios svetaines diskutavimo skyrelije uzejo "noras". Ir ka? Nu ir netycia dingo. Bandziau atkurti, bet gavosi supistas sudas. Mintis neatskleista, per mazai cia visko.
O kas buvo ten - galeciau drasiai sakyti - geriausias mano darbas.

Kaip laikaisi...? SDvarbu... Kazkodel paskutiniu metu labai daug apie tave galvoju. Negera man del taves...

____________________
Pykšt pokšt visi pautai į šalis ;X

Atsakyti

keturkampas_nulis
2006 m. gruodžio 21 d. 22:46:50

Iš pradžių juokiausi, po to apsiverkiau, vėl juokiausi ir vėl apsiverkiau. Ir taip keturis su puse karto.

Šiaip gera rašliava. Ir žinai, ką tau su ja daryti reikės...

____________________
Jei aš neskraidyčiau, būčiau tiesiog paprasta kiaulė.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Plikas[LT]	Above Blue Man Group	2
DjVaids	Every Little Step Bobby Brown	1
Sahja	Sena melodija Mercy Dance	1
malia	Kiss From A Rose Seal	1
Silentist	Confusion Electric Light Orchestra (ELO) RIP Richard Tandy	1