La Mar

Kartais Ji bijo.Liūdi be priežasties.Šypsosi be priežasties.Užsimerkia ir iškeliauja tolyn. Tu ją pagauni ir Ji sugrįžta atgal..pajaučia Tavo rankų švelnumą, bučinius ant savųjų, kai jos glaužia Tavo veidą. Tu šypsaisi ir žiūri gilyn į vidų lyg sakydamas ,,nebijok, aš visada būsiu šalia, kad tave sugaučiau". Kaip ir tąsyk. Esant nežinioje, tamsoje, tarp daugelio kitų, kurie matomi pirmą sykį, kaip ir Tu pats, bet čia Mūsų akys susitiko lyg pažįstamos, kurios senai vienos kitų ieškojo.Viskas vyko be žodžių, akys kalbėjo ir šypsenos. Viską supratome ir tylėjome askendę tabako dūmuose  ir nejučiomis apsikabinome.Gera.Tiek tada, tiek dabar. Tu visada manęs lauki ir ilgiesi man dar neiškeliavus. Aš visada žinau,kad esu laukiama ir kas akimirką vis labiau ir tai leidžia lengviau kvėpuoti..tai leidžia tikėti Tavimi. Svajoti. Viskas taip trapu, bet su laiku tvirtėja..net sapnuose kartu su manimi keliauji...kaip šįryt:

La Mar... Rytas.Pažadini valgyti buljono, apkabini ir vediesi į ją (la Mar)..Sapne ji taip arti.Kvepia vasara.Plaukus glosto gan gūsingas vėjas, o pėdas-įkaitęs smėlis...taip, kad pašiurpsta oda.Ir čia pabundu, bet šypsausi ir laukiu vasaros (: