Metinė apžvalga: Top 150 mano mėgstamų kūrinių 2016 (50-1)

Galiausiai, 50 svarbiausių man kūrinių 2016-aisiais:

50. Motley Crue — Looks That Kill. Motley Crue pas mane atsirado dėl dviejų priežasčių: "Songpop" priminė ir vienas žmogus rekomendavo. Tai kelios dainos labai užkabino, ypač šita. Klasikinis sunkus metalas (gal truputį glam, jau kažko "glam" neklausiau daug metų ir nebeatskiriu), tas "Looks That Kill" priedainis man truputį nestandartas pasirodė, tai suintrigavo daina.

49. Pain of Salvation — Where it Hurts. Iš tos nelabai pavykusios "Pain of Salvation" eros šis kūrinys, bet labai įtikinamas ir emocionalus ir labai PoS stiliaus, praktiškai tiktų grupės reprezentacijai. Gildenlow vokalo emocija neprilygstama.

48. Pain of Salvation — Beyond The Pale. O vat šitas kūrinys iš klasikinės "PoS" eros ir daug sudėtingesnis. Man patinka šio kūrinio neišsemiamumas ir kompleksiškumas — net po daugybės perklausų šioje dainoje pamatysi kažkokį naują atspalvį, kuris suintriguos. 

47. Opeth — Under The Weeping Moon. Aš kažkaip nustebau dabar pamatęs, kad autorinės teisės pradėjo riboti ir "Opeth" kūrinių prieinamumą, na bent jau prieš pusę metų buvę visi "Under the Weeping Moon" studijiniai įrašai išimti, liko tik koncertiniai. Mano mėgstamiausia daina iš "Orchid", nes po viduriniosios instrumentinės mistikos prasideda labai energingas veiksmas su intensyvia boso partija, kurią dievinu. Nors šiaip "Orchid" skambesio nepakeliu, "Under the Weeping Moon" yra pats tas man.

46. Devin Townsend Project — Terminal. O vat čia yra viena mėgstamiausių šiemet atrastų lyrinių dainų. Negaliu paaiškinti tos neįtikėtinos traukos, siejančios mane ir šią dainą. Kažkaip emociniu/atmosferiniu pagrindu Devin'as laimėjo visas įmanomas dvikovas prieš mane šiemet... Ir vėl tas pats "Ki" albumas — kažkoks nerealus jis.

45. Gojira — Stranded. Nu čia buvo pirmas "Gojiros" šūvis prieš naujojo albumo išleidimą, kuris mane žiauriai suintrigavo. Klasiška gojiriška sunkenybė mane prikaustė ir privertė galvoti, kad "Magma" žada būti nerealiai geras albumas, bet toks nebuvo... Na, bent jau pusė albumo gera.

44. Haken — The Point of No Return. Mane „Haken“ taip suintrigavo su savo naujuoju albumu (kuris mano top10 yra trečioje vietoje), kad pradėjau klausyti ir senesnius jų darbus. „Mountain“ geras, bet manęs pernelyg nesužavėjo, o vat „Aquarius“ man beveik įvarė infarktą — čia jie dar sunkesni ir kompleksiškesni nei buvo galima pagalvoti. O vat būtent „The Point of No Return“, man pasirodė, instrumentinių fejerverkų ir net žaidimų su vokalu ir daugiausia. Tikrai ypatingas kūrinys.

43. Gail Ann Dorsey — The Corporate World. Gail Ann Dorsey kadaise grojo su pačiu David Bowie ir už tai yra labiausiai žinoma, tačiau susiradau jos debiutinį albumą, įrašytą dar 1988-aisiais ir buvau sužavėtas tos lengvos džiazinės magijos, kuri daroma bosu. Taigi, džiazinės bosistės buvo mano 2016-ųjų iškasenos (turiu omenyje ir Esperanza su jos naujuoju albumu). Labai gerai skamba.

42. New Order — Tutti Frutti. Nu čia dar viena daug klausyta kompozicija iš „Music Complete“, galbūt dar kiek popsiškesnė nei „Singularity“, tačiau man įdomi pati garsų visuma, aš labiau gilinuosi į patį garsų kratinį, o ne į jų sąryšį (dar kartais vadinamą melodija) ir man tai visai tiko ir patiko.

41. Devin Townsend Project — Deadhead. Šitas koncertinis įrašas iš Royal Albert Hall yra fantastinis, ką dėdė Devin'as daro su vokalinėmis partijomis — antgamtiška. Kompozicija iš savęs tokia gan dramatiška ir įdomi ir visų tų dalykų kombinacija ant manęs suveikė.

40. Return to Forever — After the Cosmic Rain. Nu čia turbūt yra paskutinis jazz fusion atodūsis šiame sąraše. O varge, kiek čia veiksmo, čia viskas labai dinamiška ir intensyvu, kokia boso partija kažkur ties 2:57 prasideda. Visi instrumentai gauna sau erdvės, kaip pridera jazz fusion stiliuje, todėl šitą daiktą galima laikyti pavyzdiniu.

39. Fates Warning — Outside Looking In. Nu prie "Monument" jau minėjau, kad iš "Inside Out" albumo pasiėmiau dvi dainas — tai čia toji antroji. Jos dvi jau tokios geros, kad net albumo per jas neperklausiau, nes paskendau jose. Atrodytų paprastas skambesys, bet koks kapotas gitaros rifas posminėje dalyje, na ir boso-būgnų dinamika jau įprastas reiškinys Fates Warning, bet mane labiausiai žavintis. Puiki daina, nors atrodytų nieko sprogstamo nėra...

38. Pain of Salvation — To The End. Debiutinis PoS albumas "Entropia" šiais metais mane labai patraukė, nes jis sunkus, progresyvus ir daugiau eksperimentų nei įprastai. To The End turi net tokį džiazo gabaliuką viduryje instrumentinės partijos. Ir šiaip, labai stiprus skambesys, labai vežantis kūrinys, nenuostabu, kad šiame sąraše yra.

37. Pain of Salvation — King of Loss. Vienas mėgstamiausių PoS kūrinių turbūt, jau nežinau, kelinta PoS daina šiame sąraše. Ši daina irgi turi labai sudėtingą struktūrą (kaip "Beyond the Pale") ir yra kažkas tarpiško tarp lyrizmo ir intensyvo. Fantastiška gitaros solo antroje pusėje. Kūrinys, kuris turi perteklinį potencialą, kuriuo pasisotini paklausius vieną kartą, padedi kelioms savaitėms, bet vėl grįžti. Kūrinio magnetizmas, vadinasi, pasireiškia...

36. Van der Graaf Generator — Brought to Book. Čia mano mėgstamiausia daina iš naujojo VdGG albumo "Do not Disturb". Daug "balansiravimo" (kaip mano matematikos dėstytojas pasakytų) tarp skirtingų skambesių, vargonai ir elektrinė gitara tiesiog pešasi, Evans'as toliau būgnuoja džiaziniais ritmais, žodžiu, labai turtingas idėjų kūrinys.

35. Devin Townsend Project — Stormbending. Čia naujojo Devin Townsend Project albumo „Transcendence“ hitas. Tekstas nuo lengvos filosofinės sentencijos peršoka link lyrizmo, o skambesys tiesmukiškas, truputį melodingas, bet daugiau sunkus. Įdomus kūrinėlis, pirmoji daina, patraukusi mano dėmesį iš to albumo, kuriam daviau 4-ą vietą savo top10-uke.

34. Fates Warning — From The Rooftops. Nu o čia buvo pirmoji bomba iš "Fates Warning" prieš jų naujojo albumo "Theories of Flight" išleidimą (kuris buvo 6-oje vietoje mano top10-uke). Įžanginė lyrinė dalis jau vien ko žadanti, o kai prasideda sunkioji pagrindinė tema, tai išvis ištaško. Nors visas albumas buvo ne visiškai pateisinęs mano lūkesčius, bet natūralu, kad šita daina privertė mane išsikelti aukštus standartus belaukiant viso darbo. 

33. Dream Theater — Hell's Kitchen. Šitas instrumentinis kūrinys yra priežastis, dėl ko galėčiau nusigraužti sau nagus, nes jo neįtraukiau į prieš du metus darytą top50 Dream Theater dainų (nu nes užsikabinau gerokai vėliau). Dabar šitas instrumentinis kūrinys man primena saulėtėkį Nidoje, kaip lipau nuo Parnidžio kopos įsijungęs šią dainą. Fantastiška atmosfera, gitara tokį kažkokį nostalgijos įspūdį įvaro, net nežinau, į ką ta nostalgija turėtų būti nutaikyta. Nors tai nėra Dream Theater techniškumo viršūnė, tačiau išspinduliuojama emocija pataiko man tiesiai į paširdžius. Jaučiu vasarą, jaučiu saulę, jaučiu gėrį, gyvenimo grožį šioje kompozicijoje.

32. Bjork — Big Time Sensuality. Čia yra kūrinys, su kuriuo praktiškai 2016-uosius pasitikau, taigi, chronologiškai turėtų būti pirmasis šiame sąraše. Man patinka šita šiek tiek išplėsta dainos versija, ji skamba labai įdomiai. Šitas dance/house dar nežinia koks alternatyvus elektroninis miksas man įdomus pats savaime, klipas nedaug vaidina šitoje dainoje. Nors klipo prislopintos spalvos, 10-ojo dešimtmečio dvasia jaučiasi ir kartais norisi pasigrožėti ne vien pačia Bjork, kiek visu antruoju planu. Kūrinys nesudėtingas, bet lengvas ir atpalaiduojantis, daugiau netgi sukoncentruotas Bjork vokalinėse improvizacijose negu elektroniniame muzikiniame plane.

31. Sia — Chandelier. Nu šitas neabejotinai laimi "daugiausiai peržiūrų turinčios dainos šiame sąraše" titulą. Čia yra priežastis, dėl ko pradėjau klausyti Sia. Tokio efektingo pop kūrinio ne su žiburiu nesurasi, net jei turbūt kalbėsiu ne apie pastarąjį dešimtmetį, o apskritai visą pop muzikos erą. Ir Sia vokalas tikrai labai labai geras + klipas šarmingas. Va man tinkančios pop dainos formulė.

30. Pain of Salvation — Lilium Cruentus. Kaip įprasta albumo "Be" kūriniui, čia vyksta labai daug dalykų — ir lyrikos yra, ir aštrios gitaros, ir išsitaškymo. Visa ta "tvarkinga betvarkė" mane veža. Įspūdinga daina.

29. Yes — The Gates of Delirium. Nu va, kaip minėjau, vienu metu buvau užsisėdęs ant "Relayer" albumo ir štai "The Gates of Delirium" yra labai aukštoje pozicijoje. Nenormalus instrumentinis potencialas, labai daug grožių ir iš teksto, ir iš lyrikos pusės. Stambus ir labai įdomus daiktas.

28. Sia — Cheap Thrills. Nu čia dar popsiškesnis Sia gabalas, šiųmetis, tačiau kažkaip paveikė. Visiškai man nebūdinga, bet kažkokius nostalgijos jausmus kelia ir viskas. Ir vat va negalėjau atsispirti, ir klausiau, ir džiaugiausi. Kartais ir popsas suvysto.

27. King Crimson — Heartbeat. Jei įeisite į mano profilį, pastebėsite, kad nuotaikos daina pas mane yra būtent King Crimson — Heartbeat. Šiemet turbūt Beat albumas buvo vienas klausomiausių iš King Crimson diskografijos ir viena ryškiausių to albumo dainų "Heartbeat" mane sužavėjo tuo deriniu, kaip tokie instrumentalistai kaip King Crimson savo potencialą suderino su tos eros lengvu ritmingu skambesiu. Gaivi, lengva daina iš grupės, iš kurios tokio daikto gauti nesitikėtum.

26. Pain of Salvation — People Passing By. Čia yra žvėris iš debiutinio "Entropia" ir tai sakau nė kiek neperdėdamas. 9 minučių sunkenybė, monstras, iš struktūrinės ir muzikinės pusės. Daug netuščiažodžiauju, nes jau 26 ir aukštesnės vietos jau rodo, kad man tai yra kvapą gniaužiantys kūriniai. Šitas ant tiek gniaužia, kad nežinojau net į kurią vietą padėti, gal jis dar ir aukščiau galėtų būti...

25. Bjork — I Miss You. Nu čia turbūt pats įdomiausias šiais metais klausytas Bjork kūrinys: ir vėl, kompozicija super įdomi, ypač paskutinioji jos minutė, o klipas toks žaismingas ir animacinis. Labai šaunus daiktas.

24. Depeche Mode — In Sympathy. O štai kai kalbėjau apie tris Depešų kūrinius, kurie man padarė milžinišką įtaką šiemet, tai čia yra tas antrasis, kuris mane nubloškė vasarą. Moderniosios jų eros kūrinys, kuriame ta muzikinė tema tokia tamsi, įdomi, intriguojanti, gal net kiek ekscentriška ir neįprasta, kad mane sukaustė. Keista, kad In Sympathy klipas dingo iš Youtube. Spotify yra daug geresnis studijinis įrašas, šito birzgalo praktiškai neverta klausyti.

23. Aphex Twin — CIRKLON3. Čia yra elektroninis mano atradimas šiais metais, Aphex Twin net neklausiau, kol Top 40 nepaklausiau būtent šito darbo. 8 minutės alternatyvios elektronikos, šauni kompozicija. Na o pačio klipo, apipavidalinimo idėjos keistos vien dėl to, kad tai yra Aphex Twin.

22. Tangerine Dream — Love on a Real Train. Ir dar vienas elektroninis gigantas. Labai relaksuojanti būtent šita versija, kurią dar kai mokiaus 12 klasėje įsijungdavau prieš miegą ir labai gerai užmigdavau su ja. Tokį terapinį poveikį turintis kūrinys ir 9 minutes tiesiog sėdi ir mėgaujies gražia garsų harmonija.

21. Haken — Cockroach King. Nežinau, ar tai turi skambėti kaip Bohemian Rhapsody parodija (remiuosi pamatytu klipu), ar ne, bet tai labai stiprus kūrinys iš albumo "Mountain", kurio nevadinu savo mėgstamiausiu. Turbūt gerai pačią grupę reprezentuojantis kūrinys, kuriame ir simfoniškumo, ir progresyvumo, ir sunkumo yra nemažai. 

20. Grand Funk Railroad — Inside Looking Out. Buvo Fates Warning "Outside Looking In", o štai ir žodžių žaismas — "Inside Looking Out". Grand Funk Railroad nuo seno mane žavi, ypač savo muzikiniu potencialu debiute ir keliuose kituose albumuose. Tai šitas mane tiesiog išpūtė į kosmosą, kai išgirdau boso ryškumą, gitaros stiprumą. Nereikia būti labai mandram, kad padarytum kažką fantastiško. Ir tik visai nežinojau, kad čia yra koveris (originalas The Animals, kuris irgi visai geras, bet neprilygsta GFR versijai)

19. Avenged Sevenfold — The Stage. Klipas ir tekstas labai iškalbingi, atvaizduojamos aktualios idėjos, kad visuomenė tėra tik politikų lėlių teatras. Visas kūrinys mane ant tiek nustebino, kad aš turėjau pakeisti savo nuomonę apie Avenged Sevenfold ir perklausyti jų naująjį albumą, kuris net mano top10 atsidūrė 9-oje vietoje.

18. Haken — 1985. Labai daug nekomentuosiu — vienas fantastiškiausių 2016-ųjų metų kūrinių. Progresyvumo etalonas.

17. Genesis — Land of Confusion. Vėlgi, labai politizuotas ir labai smagus klipas, o daina tokia 80-ųjų skambesio, netgi labai vežanti. Klausiau tol, kol priklausomybė susiformavo ir nebegaliu būt be šito narkotiko. Bet kiek šitame klipe detalių, iki šiol visų nesurankioju.

16. Depeche Mode — World in my Eyes. Ir trečiasis Depeche Mode kūrinys, kurį pagavau šį rudenį ir jį perklausiau milijoną kartų. Ant kiek gerai priedainis skamba, ypač trečiasis posmas su išryškintu mušamųjų ritmu ir prislopintu pagrindiniu planu. Nuo šiol aš tai vadinu mėgstamiausia Depešų daina.

15. Devin Townsend Project — Higher. Čia, be abejo, yra dar vienas nerealus 2016-ųjų kūrinys, mėgstamiausias iš "Transcendence" albumo. Labai sunkus ir sudėtingas, beveik 10-ies minučių monolitinis šedevras.

14. Asia — Kings of the Day. Ir štai "Asia", kurie metų pradžioje nubloškė mane. Kokios puikios dainos yra albume "Aura" (2001 m., palyginti jau gerokai vėliau nei grupės žibėjimo laikai) ir "Kings of the Day" yra tikrai vienas iš jų. Turbūt pats sudėtingiausias albumo kūrinys, turi ką, pavyzdžiui, gitara paveikti. Nors ir šiaip, melodingas ir labai stiprus dalykas.

13. Opeth — Folklore. Šitas "Heritage" kūrinys man yra magija, kaip čia lengvai gitaros viską daro ir kaip man patinka. Ypač vidurinė ramioji instrumentinė dalis, kur gitaros labai lengvai bando užmigdyti, šiek tiek bosas paimprovizuoja, o po to šauna nuostabi finalinė dalis, kuri pritrenkia.

12. Fates Warning — Part of the Machine. Kūrinys, dėl kurio Perfect Symmetry man tapo techniškumo standartu. Čia praktiškai nėra nieko melodingo — grynas techninis progmetalis. Fantastiška daina.

11. Pain of Salvation — Nihil Morari. Nu va, ir vėl "Be", ir vėl tie kaprizingi PoS kompleksai tiek muzikoje, tiek tekste. Nėra laiko komentarams, skubu iki 12-os parašyti, tai trumpai glaustai — jėginis daiktas.

10. Peter Gabriel — Big Time. Gabriel'io daina, nuo kurios ir pradėjau ekskursiją po jo repertuarą. Pirmojoje minutėje nuskambanti instrumentinė dalelė, kur ryškioji žvaigždė yra boso partija, mane ir atvedė čia. Labai žaismingas kūrinys, kuriame yra ką paveikti ir instrumentams.

9. Pain of Salvation — Disco Queen. Čia yra pati įdomiausia stilių sintezė — disco+prog. To ir užtenka — aš užsikabinau ir klausiau šitos genialios ir netikėtos sintezės. Iš tikro, labai brandus kūrinys, turėčiau pasakyti.

8. David Bowie — Time Will Crawl. Nu čia 80-ųjų Bowie, kuris priverčia šypsotis, o nuo 2016-ųjų — šypsotis per ašaras. Tokia paprasta daina, tokia pozityvi ir taip užkabina. Net tas kvailas klipas įdomus paveizėjimui.

7. Peter Gabriel — Steam. Nu va ir mėgstamiausia Gabriel'io daina šiame tope. Klipas tiesiog nerealus ir pati daina iš savęs nėra jau tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Narkotikas vienu metu man buvo.

6. Asia — Who Will Stop The Rain? Štai "Asia" kūrinys, kurį perklausiau tiek daug, kad tekstą mintinai atsimenu. Šiaip tekstas yra labai neblogas, bet melodingumas, tas užburiantis melodingumas yra raktas "Asia" muzikoje.

5. Pain of Salvation — Iter Impius. Va čia yra progresyvios baladės etalonas. Labai dramatiškas ir užburiantis kūrinys.

4. David Bowie — 'Tis a Pity She Was a Whore. Šitas tai varo iki skausmo. Toks skausmingas kūrinys, kad visiškai neįsivaizduoju, kurioje šio sąrašo vietoje turėtų būti. Bet kadangi ir taip jau labai jį esu išgyręs, tai padėjau prieš prizininkus. Na o pati daina — alternatyvus eksperimentinis džiazrokas. Labai keistai nuskamba apibūdinimas, bet daina tokia jau galinga.

3. Pain of Salvation — Inside. Bronzą laimi "Inside". Nežinau, ar du, ar tris milijonus kartų klausiau šito. Ne per sunkiausias, kažkoks labai paveikus Pain of Salvation kūrinys, gan lengvai plaukiantis, turi savyje to melodingumo. Ši daina privertė daugiau paklausyti turbūt vienintelį kol kas neištyrinėtą albumą "One Hour by the Concrete Lake".

2. Opeth — Sorceress. Sidabras (žinoma, kad ne auksas) eina dainai, kuri mane nubloškė praėjusią vasarą ir aš tai buvau užsinešęs ant Opeth tos dainos, kad negalėjau nulaukti albumo. Albumas gal nebuvo toks fantastinis kaip ši daina, tačiau ten tikrai yra daug jėginis medžiagos. Ir dabar gal "Sorceress" net nepavadinčiau savo mėgstamiausia albumo daina, turbūt ir "Chrysalis", ir "Strange Brew" aplenktų, o "Era" gal irgi į konkurenciją įsijungtų. Bet tas rifas, tas ritmas, kuris kala būtent taip, kaip reikia — žodž, man tai buvo orgazmas, kai išgirdau.

1. Asia — You're The Stranger. Ir žinoma, pirmoji vieta yra "Asia". Nu ta karibiška melodija. Nu yra fantastika. Be komentarų.