Naujos muzikos apžvalga | 2018 m. sunkioji muzika

Su iš neapsisprendėliško rudens sukeltomis sirguliuojančiomis nuotaikomis, tęsiame tai, ką pradėjome spalio 23 d. Tik šį kartą rašysime pasisukę kitu rakursu - šį kartą rašysime apie tai, kaip sekasi muzikantams sunkiosios muzikos srityje būtent šiais metais. Metai dar nesibaigė, nors tikrai greitai eina į pabaigą, ir netrukus galėsime nekantraudami pradėti laukti to, ką pasiūlys 2019 - ieji. Na bet kol kas pasilikime dabartyje, ir apžvelkime, ką įdomaus arba ne išleido daugeliui žinomi ar tik girdėti sunkiosios muzikos atstovai. Kadangi visų atlikėjų į vieną post'ą įtalpinti nepavyks, čia bus tik nedidelė dalis, koncentruojantis į metų pradžią - sausio mėnesį, su viena išimtimi gegužės mėnesyje.

1. Black Veil Brides - Vale

Žanras: glam metal, hard rock

Singlas: The Last One

Mėgstamiausios dainos: -

Tai, ką Black Veil Brides darė anksčiau, man asmeniškai, patiko daug labiau, tačiau tai tikrai nėra sentimentai iš paaugliškų atradimų lobių skrynios, tai yra tiesiog akivaizdus skambesio pakitimas, kuris neatitinka skonio. Galima apkaltinti juos ėjimu lengvesniu - komercijos keliu, galima apkaltinti išsisėmimu (nors tai atrodo per anksti tokiai jaunai grupei), galima sugalvoti daugybę dalykų, ir galbūt atrasti realias priežastis pakapsčius giliau, tačiau aš į tai nesivelsiu, tegul kapstosi fanai. Albumas "Vale" man yra truputi netikėtas kritimas žemyn, ypač, po mano nuomone, labai neprastai pavykusio 2014 m. albumo tuo pačiu pavadinimu, kaip vadinasi ir grupė.

2. Machine Head - Catharsis

Žanras: nu metal, thrash metal, groove metal

Singlai: Catharsis; Beyond the Pale

Mėgstamiausios dainos: Heavy Lies The Crown; Psychotic; Razorblade Smile

Naujasis albumas susilaukė nemažai neigiamų atsiliepimų ir jo pardavimų skaičius Amerikoje nesiekė 9 tūkstančių kopijų, ir visa tai pagrinde dėl to, kad grupės frontmenas Robb'as Flynn'as pradėjo kišti savo politines nuomones į kuriamą muziką. Tačiau jis sako, kad grupė neturi dėl ko atsiprašinėti ir kad vis tiek didžiuojasi išleistu albumu. Daugiau išgirsti galite šiame video. Aš kai klausiausi albumo, net neatkreipiau dėmesio į tai, kokios žinutės bandomos perduoti, viskas, į ką gilinausi, ir kas man rūpėjo, buvo skambesys. O skambėjimas yra kiek skirtingas nuo ankstesnių grupės darbų, ypač ryškus nu metal įnešimas, kuris gali nepatikti, ir greičiausiai nepatinka fanams (esamiems ir nebeesamiems). Skambėjimą įvertinti galite patys, ta proga įmetu vieną žymesnių dainų bei vieną labiausiai įstrigusių man.

3. Judas Priest - Firepower

Žanras: heavy metal

Singlai: Firepower; Lightning Strike; Never The Heroes

Mėgstamiausios dainos: Children of the Sun; Spectre

Ilgamečiai legendiniai heavy metal pionieriai dar nežada pasitraukti ir vis dar neblogai "spardosi". Smagu matyti Rob'ą Halford'ą kupiną energijos, kuri matosi tiek išorėje, tiek girdima balse. Sakyčiau, albumo reikia klausytis tik tada, kai esi nusiteikęs žanrui, kitaip gali atsirasti noras per daug bereikalingai kritikuoti. Grupės narys, gitaristas Richie'is Faulkner'is pasakė, kad kai kurios melodijos ir idėjos albumui buvo jau anksčiau parašytos, taip pat, kad idėjos yra tokios pačios kaip ir "Redeemer of Souls" albume, nors išpildytos kiek kitaip jo gitaros performansais. Halford'as sakė, kad "jie nesiklausė senų grupės albumų, ieškodami įkvėpimo", tačiau "jie tikrai pagalvojo, kas yra tų albumų branduolys, Priest metalo širdyje, ir tai suteikė jiems kryptį kūryboje".

Man šis albumas yra tiesiog good ol' heavy metal, kurio malonu klausytis, ypač su faktu omenyje, kad tai 2018 metų išleidimas.

4. Therion - Beloved Antichrist

Žanras: symphonic metal

Singlai: Temple of New Jerusalem; Night Reborn; Theme of Antichrist; Bring Her Home

Mėgstamiausios dainos: Through Dust, Through Rain; Bring Her Home; Morning Has Broken; Hail Ceasar!; The Arrival Of Apollonius; Night Reborn; Bringing The Gospel; Laudate Dominium; Behold Antichrist; Resurrection; Astral Sophia; Thy Will Be Done!; Shoot Them Down!; Beneath The Starry Skies; Forgive Me; The Wasteland Of My Heart; Burning The Palace; Day of Wrath; Rise To War; Theme of Antichrist

Milžiniškos apimties konceptualus roko operos albumas, kuris susilaukė tikrai daug pelnyto dėmesio, ir gali įsirašyti į Therion ir apskritai visos sunkiosios muzikos istoriją kaip monolitinis masterpiece'as. Christofer'is Johnsson'as, Therion įkūrėjas, žaidė su roko operos idėja net 15 metų, ir pagaliau jam pavyko įgyvendinti tokį didelį projektą. Albumą sudaro 46 dainos, istorija paremta Vladimiro Solovjovo kūriniu "Trumpa istorija apie Antikristą", Johnsson'as išplėtė istoriją, kad įtrauktų 27 veikėjus, kurie atlikti 15 vokalistų. Taigi, turint omenyje, kad įtrauktas orkestras ir choras, galima įsivaizduoti, koks didelis skaičius žmonių dalyvavo albumo kūrime.

Nors ši roko opera turi daug palankių atsliepimų, iš kitos pusės galima pažerti ir kritikos. Pagrinde, kuo galima būtų pakritikuoti produkciją, tuo, kad melodijos yra vienodos, sunkiai įsimintinos, kartojamos kilpomis, kad trūksta aistros vokaliniame atlikime. Iš esmės, nuobodus. Kaip vienoje recenzijoje buvo atsiliepta, "vokalo modeliai galėtų būti greitesni ar gyvybiškesni, tai padidintų varomąją galią. Vietoj to, varomoji galia paliekama ritmo skyriui, norint tempą stumti kartu, kuris vargu ar kada pakyla virš narkoleptinio šliužo greičio". Taip pat daug kam nepatinka trijų valandų apimtis, išskirstymas į tris diskus, kas taip pat atrodo suprantama. Aš nesu roko operų ir didelių simfoninių kūrinių žinovė, kad palygindama galėčiau teisingai pakritikuoti, tačiau aš esu lankiusis ne vienoje ir ne dviejose operose, kad pasakyčiau, jog šio albumo vokalinio atlikimo kokybė yra pakankamai aukšta bei atitinkanti standartus. Žmonėms reikia suprasti, kad ne visos operos privalo turėti didelę kompozicinę atskirų kūrinių įvairovę, ir "Beloved Antichrist" galbūt yra viena tokių, kuri laikosi savo sumanymo precizikos. Nuobodu, nes operos ir būna nuobodžios, kadangi tai kaip aukštoji mada - turi savas taisykles. Vis dėlto, su kritikavusių žmonių pastabomis dėl apimties + melodijų vienodumo reikia sutikti. Apimtis tikrai per didelė, turint omenyje, kad kūrinių įvairovė nėra tokia didelė. Taigi ar yra pasiekta optimali harmonija? Panašu, kad ne. Bet tai netrukdo klausytis atskirų kūrinių su pasimėgavimu.

5. Amorphis - Queen of Time

Žanras: melodic death metal, folk metal, symphonic metal, progressive metal

Singlai: The Bee; Wrong Direction

Mėgstamiausios dainos: Daughter of Hate; Heart of The Giant

Amorphis savo žanre toliau sau sėkmingai siautėja. Melodic death nėra mano taip jau dažnai klausomas metalo žanras, ir nejaučiu jam ypatingų jausmų, todėl Amorphis kūryba man nėra šventa, tačiau su atitinkama nuotaika galiu netgi labai mėgautis jų skambėjimu. "Queen of Time" pirmu klausymu didelio įspūdžio negalėjo palikti, tačiau klausantis dabar, visai gerai sekasi priimti daugumos kūrinių akordų progresijas, kurios neprastai sutaria su man kiek per įkyriai šaižia simfoninine/folkine gitara, ir vietomis užstringančiu nuobodžiu tempu. Taip pat pastebėjau, kad albumą sunku perklausyti ir gerai įvertinti vienu prisėdimu, nes beklausydamas truputi paskęsti tose galingose akordų progresijose ir vienodoje stilistikoje, nuo kurios įvyksta tas baisusis reiškinys - dainų susivienodinimas. Tačiau ko kelių perklausų imi geriau atskirti dainas vienas nuo kitų ir pradedi įžvelgti naujų įdomių struktūrinių elementų. Šitą albumą rekomenduoju.

Šį kartą baigiame šitoje vietoje. Jeigu yra pastabų ar šiaip komentarų apie aptariamą muziką, jie laukiami. Dėkui už dėmesį ir tikėkitės daugiau.