Pasiskaitymui dažnesniam

     Užrašai pačiam sau. 

     Meistro pastebėjimai, patarimai iš knygelės dažnesniam paskaitymui.

     Pakluskime kūnui. Niekada nesistenkime primesti jam savo valios. Kūnas yra mūsų pagrindas. Kai pradėsime suprasti kūną, 99 procentai mūsų vargų paprasčiausiai išnyks.

     Klausykime savo kūno, pakluskime kūnui. Protas yra kvailas, o kūnas išmintingas. Ir jei gerai įsigilinsime į kūną, jo gelmėse atrasime savo sielą. Siela slypi kūno gelmėje.

     Šiap ar taip, kūne slypi dieviškumas. Ir tikrasis kelias yra gilintis į save, stebėti savo kūną iš vidaus, iš pačios savo esybės gelmės. Tuomet jausime didžiulį džiaugsmą... vien matydami, kaip kūnas veikia, kaip „tiksi”. Jis yra didžiausias iš visų Visatos stebuklų.

     Jeigu mes su kuo nors susiliejame, jaučiame palaimą. O jeigu atskiriame save nuo ko nors, tai, net jei jaučiamės laimingi, tapsime nelaimingais.

     Taigi štai esmė. Būti atskirtam kaip ego - viso vargo pagrindas. O susivienyti, tekėti su tuo, ką mums duoda gyvenimas, pasinerti į jį taip intensyviai, visiškai, lyg viską būtum užmiršęs, tarsi tavęs nė neliktų yra visokeriopa palaima.

     Jeigu visa žmonija mokytųsi pažinti, o ne kovoti, mokytųsi atsiduoti gyvenimo tėkmei, o ne atkakliai stengtis, įvyktų didžiulė kokybinė sąmonės permaina. Gyventų atsipalaidavę žmonės, tyliai plaukiantys egzistencija pasroviui, neturintys savo tikslų, neturintys ego...

     Taip atsipalaidavę, plaukdami pasroviui, mes negalime turėti ego. Šis reikalauja pastangų - jūs turite kažką valingai daryti. Ego yra darytojas, o plaukdami pasroviui, mes tampame nedarytojais. Kai nieko valingai nedarysime, - nustebsime: pradės atpulti mūsų rūpesčiai bei vargai, ir palengva tapsime patenkinti visa kuo, ką mums duoda Egzistencija.

     Išmokime tekėti su būtimi ir nepatirsime jokios kaltės, neturėsime jokių žaizdų. Nekovokime su savo kūnu, su gamta, su niekuo ir gyvensime taikiai, jausimės namie, būsime ramūs ir susikaupę.

     Tai suteiks mums daugiau atidumo, budrumo, sąmoningumo, o tai pagaliau atves mus į

galutinio pabudimo - išsilaisvinimo - vandenyną.

     Tiesa yra ne tikėjimas, o absoliuti išmintis. Ji yra slėpiningųjų mūsų gyvenimo šaltinių ištryškimas;

ji - mūsų sąmonės nušvitimas. Tačiau kad tai įvyktų, mums reikės deramos erdvės. O derama erdvė yra buvimas savimi. Nieko neatmeskime, nesidvejinkime, nesijauskime kalti!

     Štai mano pastebėjimas, kodėl žmonės tokie nelaimingi: iš tiesų jie nėra tokie nelaimingi kaip atrodo. Jie turi daugybę akimirkų , kuriomis galėtų patirti didį džiaugsmą, bet jos visos dingsta nepastebėtos. Žmonių atmintyje pilna skausmo ir žaizdų. Jų protai pilni košmarų. Negalima pasakyt, jog visai nesapnuojama puikių sapnų ir neregima poetinių vizijų. Tačiau niekas į juos nekreipia dėmesio. Per dvidešimt keturias valandas įvyksta tūkstančiai dalykų, už kuriuos turėtume dėkoti Dievui, bet mes neatkreipiame dėmesio...

     Nuo šios akimirkos reikia pradėti įsijausti į tuos dalykus. Ir mes nustebsime: su kiekviena diena palaima stiprės, o skausmas ir kančia proporcingai silpnės. Ir ateis laikas, kai beveik visas gyvenimas taps švente. Skausmas aplankys mus tik retkarčiais ir bus žaidimo dalis. Jis neblaškys, netrikdys, bus priimtinas 

     Apgaulingas ir tikras grožis

     Vidinis grožis yra vienintelis tikras grožis. Visoks kitoks grožis tėra paviršutiniškas. Kažkiek laiko gali juo save apgaudinėti, bet anksčiau ar vėliau kitoks grožis nusidėvi, ir lieki visiškai bjaurus, jei niekada nepuoselėjai tikrojo grožio. Tikrasis grožis visai nesusijęs su veidu; jį skleidžia vidinis švytėjimas. Jis neturi nieko bendra su akių forma, o švytėdamas sklinda iš akių. Jis būdingas ne kūnui, o vidinei esybei, pro kūną skleidžiančiai virpesius. Tikras grožis gimsta jūsų esybės gelmėje ir sklinda į kūną, išorėn. O apgaulingas grožis esti tik paviršiuje; jis nėra į jus įaugęs, neturi pagrindo.

     Atminkite - reikia ieškoti tikrojo grožio. Tikrasis yra amžinas; jis išlieka. Kai randate, jūs randate jį amžinai. O laikinas grožis tėra laiko švaistymas; jis primena sapną. Jūs galite trumpai įsigyventi į sapną, bet pabudę matote, kad tai buvo kvaila