Roger Waters koncertas: keletas pastabų ir pagyrimų

Neseniai grįžau iš Roger Waters koncerto su šviežiomis ir susikaupusiomis mintimis ir jų pilna. Nors labai retai į savo mėgstamų atlikėjų koncertus vaikštau su akreditacija ir apžvalgininko pareigybe, labiau mėgstu natūralų gerbėjišką nusiteikimą ir einu kaip fanas, išjungęs visą analitinį savo smegenų procesorių, tačiau kai savo mėgstamus atlikėjus pažįsti labai gerai, tai net ir atjungus tam tikrus kabelius įžvalgos liejasi pakankamai laisvai, apie detalę susidarai nuomonę dar tai detalei bevykstant / beesant. Todėl pagalvojau, kad gerbėjams gali būti įdomu ne tik paskaityti oficialią music.lt recenziją, kuri pasirodys artimiausiu metu, bet ir alternatyvią kito žmogaus poziciją, kiek subjektyvesnę (vargiai galėčiau apie mėgstamą atlikėją rašyti atmetęs visas savo objektyviai nepagrįstas simpatijas jam). Galbūt nuoseklesnį įvykių aprašą rasite būsimoje music.lt apžvalgoje arba populiaresniuose portaluose (DELFI gal kiek padoresnė, 15min šiek tiek užklišinti ir perkrauta nereikalingų kontekstų), aš norėčiau čia išskirti tik svarbiausius punktus, kurie man atrodė itin geri, o kurie - nepatenkinami.

Setlist'as (kuris analogiškas Rygoje atliktam, o šis nuorodoje: https://www.setlist.fm/setlist/roger-waters/2018/arna-rga-riga-latvia-1be8c514.html): visiškai subalansuotas Pink Floyd geriausių albumų gerbėjams, net negalėčiau iš šitos pusės įmesti kažkokią pastabą, nes puikiai žinom, kad ankstesni (pre-dark side eros) albumai kokybine prasme gerokai nusileidžia didžiajai ketveriukai, o The Final Cut taip pat. Be to, Waters'as yra išreiškęs savo nepasitenkinimą visais ankstesniais Pink Floyd albumais, todėl atrodo visiškai natūralu apsiriboti 4 didžiausią reputaciją turinčiais albumais. Smagu, kad iš Animals buvo sugrota pilna Dogs versija, šiek tiek liūdna, kad atsisakyti instrumentinių Dark Side of the Moon kūrinių On The Run ir Any Colour You Like, tiesa, čia grynai koncepcijos klausimas, Waters'ui grynai muzikiniai dalykai be savo žinutės greičiausiai ne tiek priimtini. Tiesa, vietoj On The Run vis tik nuskambėjo One of These Days - tai natūralu, nes One of These Days iš esmės yra bass-driven kompozicija, su kuria Waters'as turi daugiau ryšio nei su Wright'o eksperimentu On The Run. Ir, be abejo, One of These Days yra efektingesnis pasirinkimas, kad ir sulaužo natūralią Dark Side dainų tėkmę. Smagu, kad Welcome To The Machine, mano galva, viena geriausių Pink Floyd dainų, irgi buvo sugrota.

Turėčiau pasakyti, kad vis tik kad ir kaip viso turo tematika gerai pritinka prie Pink Floyd dainų, solinių RW kūrinių gal buvo šiek tiek per mažai. Ir manau, kad pasirinktos Is This The World We Really Want? dainos nėra pačios tinkamiausios. Vien dėl fakto, kad titulinės dainos nėra, o skystoka Deja Vu, dėl neaiškių priežasčių paversta vienu didesnių albumo hitų, yra. Taip pat trūko daugelio nuomone geriausio Waters'o albumo Amused to Death kompozicijų, girdėjome tik vieną The Bravery of Being Out of Range, kuri irgi nėra stebuklinga. Aišku, jei kelti kritinį klausimą: ar atsisakyti kelių Pink Floyd kompozicijų dėl kelių kompozicijų iš Amused to Death, tai tiek aš, tiek 95 procentai žmonių pasakytų - žinoma, ne. Todėl blaiviu protu suvokiu tokio scenarijaus, kur viskas telpa į vieną koncertą, hipotetiškumą.

Muzikos atlikimas.

Ko norėt, kai grupę sudaro dviženklis skaičius žmonių ir vienas iš jų yra legendinis Dave Kilminster. Aukšta klasė garantuota. Tiesa, buvo neskanių momentų, buvo labai skanių momentų. Pavyzdžiui, koncertą pradėjusi Breathe nuskambėjo visiškai blankiai, bet galbūt dėl padoresnių vizualinių akcentų trūkumo. Muzikantai užtat tikrai nepamušė One of These Days ir Time kokybės, ne prasčiau nei studijiniame įraše nuskambėjo. Man skausmingiausia klausyti buvo dviejų vokalisčių atliekamos The Great Gig In The Sky. Nu jos nėra Clare Torry ir jos neturi nei tokio tembro, nei tokio balso diapazono. O pastarasis kūrinys, mano galva, yra labai lengvai palaužiamos bet kokio netikslumo, jis privalo būti atliktas preciziškai, nes magija lieka prarasta. Čia taip ir nutiko. Viską išgelbėjo Welcome To The Machine, kuri nuskambėjo dar skambiau, stipriau, ryškiau, drąsiau nei studijiniame įraše ir šiek tiek skaidresnis garsas nepakenkė siaubingai dainos idėjinei potekstei. Iš vėliau atliktų solinių RW dainų geriausiai nuskambėjo The Last Refugee, o kažkaip netikrai ir silpnai pasirodė Picture That. The Wall kūrinių trilogija atlikta itin griežtu gitariniu skambesiu, todėl kirto gerai. 

Kalbant apie antrą dalį, galbūt Dogs neturėjo tokio specifinio garso kaip studijiniame įraše, tačiau atlikta nepriekaištingai, lygiai taip pat Pigs (Three Different Ones), tiesa, pastarosios puiki boso linija galėjo skambėti dar kiek garsiau. Money sakso ir gitaros sintezė puiki, Us And Them gal kiek blankokai nuskambėjo. Nors šią dainą mėgstu kiek labiau už Money, tačiau gyvam atlikime simpatijos pasiskirstė atvirkščiai. Smell The Roses - normal. Brain Damage / Eclipse net ir nepaisant tų vizualizacijų nuskambėjo labai gyvybingai. The Bravery of Being out of Range irgi stipriau nei studijoje, o viską vainikuojanti Comfortably Numb tikrai ištaškė, tik posminėje dalyje to niūrumo ir slogumo galėjo būti dar šiek tiek daugiau, studijiniame įraše efekto kažkaip daugiau.

Reziumuojant, jei gyvas garsas toks geras, kad daugelis kūrinių suskambo neprasčiau, o gal ir geriau nei studijiniuose įrašuose, leidžia suprasti, kad muzikantai ir garsistų komanda yra ne iš kelmo spirti. 

Sceninis performansas ir vizualizacijos.

Sakyčiau, kad vizualizacijos yra didžiausias viso koncerto skaudulys. Breathe dainos metu virš miškų ir ežerų skrendantis kamuolys prasmę įgavo tik tada, kai toks kamuolys virš tribūnų pasirodė per Brain Damage ir galų gale daėjo, kad tai yra tamsusis mėnulis (ekrane jis net nebuvo tamsus). Geriau jau tada rodykite muzikantus per ekraną, kaip jie elgiasi su instrumentu arba savo balsu (kaip buvo padaryta per Time ir The Great Gig In The Sky). Time įžangoje pasirodė būriais žygiuojantis laikrodžiai, kurie pasirodė kaip estetinį įspūdį daranti sintezė tarp The Wall ekranizacijos motyvo (žygiuojantys plaktukai, you know) ir Time esminio objekto. Dar betrūko, kai tie laikrodžiai būtų deformuoti, tada dar ir Salvadoro Dali akcentas atsirastų.

Welcome To The Machine buvo pirmasis kūrinys, kuris turėjo tikrai konceptualią, visiškai Pink Floyd'išką, absurdiškų virsmų ir alegorijų prifarširuotą ekranizaciją. Nuo riedančio keisto aparato, iki bėgančių žiurkių bei gulinčių skeletų ant kažkokių konstrukcijų. Tai, ko ir reikia! Kol per solines RW dainas ir Wish You Were Here vėl ekraną užvaldė ganėtinai betiksliai vaizdai (galbūt The Last Refugee dainos metu kurtas sielvartingos moters paveikslas darė efektą), The Wall trilogija buvo bene pirmas drąsus sceninio performanso, modernaus konceptualaus meno elementas: išėję 12 lietuvių vaikų, kurie atliko Another Brick In The Wall (Part 2) antrąjį posmą, užsimaukšlinę kokias tai skraistes (iki to posmo) ir jas nusiėmę (atlikdami posmą). Galų gale, per solo ir trečiąją dalį jie pritariamai šoko su marškinėliais su užrašu RESIST. Štai kur Waters'as in a nutshell. Ir vėliau šita protesto, kairuoliško liberalaus pasipriešinimo nusistovėjusiai smurto, rasizmo, nelygybės politikai forma tik augo, stiprėjo ir galingėjo viso koncerto metu. Jau per pertrauką užrašai ekrane skatino pasipriešinti Mark'ui Zuckerberg'ui, ketinantiems susidoroti su Julian'u Assange'u, antisemitams ir pan. 

Antra dalis sceninio performanso prasme buvo daug kokybiškesnė. Vien jau ko verta statmenai scenos virš žiūrovų galvų per visą parterio ilgį iškilusi Battersea gamykla (tiksliau, daugybė ekranų, vaizduojančių jos fragmentus). Atrodė visai panašu į 3D hologramą, tik reiktų paminėti, kodėl holograma būtų pranašesnė. Todėl, kad koks 1 procentas publikos, sėdėjęs visiškai priešais sceną, bet tolėliau (tribūnose / balkonuose), gavo žiūrėti į pliką šoninę Battersea sieną, ant kurios nieko nerodė ir kuri uždengė sceną. Nežinau, gal man taip tik pasirodė, tačiau mano geometrinės optikos žinios sako, kad jie negalėjo matyti, kas vyksta scenoje. Taigi, aš būčiau baisiai piktas tų žmonių vietoje, kad jie nematė viso Dogs ir Pigs (Three Different Ones) metu vykusio spektaklio. O ten buvo ką žiūrėt.

Per Dogs klavišinių partiją įvyko visa kiaulių puota su vyno taurėmis, staliuku su balta staltiese ir pan. Waters'as, dėvėdamas kiaulės kaukę, iškėlė plakatą "Pigs Rule The World!", tačiau reikšmingas, dramatinis pokytis, užvedęs visą publiką, įvyko jam nusiėmus kaukę ir iškėlus plakatą "Fuck The Pigs!". Va čia jau tikrasis liberalizmas, tikroji "pasaulis laisvam ir paprastam žmogui" doktrina. Dar daugiau reakcijų iššaukė per Pigs (Three Different Ones) visą trukmę pašiepiančiais pavidalais vaizduotas Donald Trump ekranuose, jis buvo vis vadinamas kiaule (galų gale net ekrane pasirodė užrašas lietuviškai "Trumpas yra kiaulė"). Į areną įskrido ir pati kiaulė su užrašu "Stay Human / Likti Žmogumi". Štai kur apsireiškia visas Waters'o performansų gėris, ir ko mes iš jo laukiam. To politinio kriticizmo buvo net ir jam pristatant dainą The Bravery of Being Out of Range. Ten jis į šuns dienas išdėjo Margaret Thatcher ir Ronald Reagan, kuriam ir skirta minėtoji daina.

Nevaisingos Money ir Us and Them ekranizacijos man papiršo tokią mintį: kadangi Animals ir The Wall yra grynai Roger'io sukurti vaizdingi ir aiškus politiniai konceptai, tai jis ir jo komanda nežino, kaip deramai vizualiai įprasminti bendresnį lyrinį kontekstą turinčius Dark Side ir Wish You Were Here kūrinius. Nežinau, ar tai teisinga mintis, gal tiesiog per daug kainuoja daryti kažkokį performansą kiekvieno dainos metu, gal yra mintis, kad estetiškai nukentėtų koncerto vertė, jei jis bus prikištas detalių, bet man tos kompozicijos, kurios neturėjo labai efektingo vaizdo, ir nublanko. Šitoje vietoje, manau, yra didžiausia koncerto problema.

Po Waters'o įsivaizdinimo kaip kalinio surakintomis rankomis dainoje Smell The Roses, paskutinis galingas pasispardymas buvo Brain Damage išvažiavęs tamsus kamuolys, reprezentavęs mėnulį, ir Eclipse metu pasirodžiusi šviesų piramidė, kurią skrodžia visų vaivorykštės spalvų šviesos srautai. Puikiai atrodęs Dark Side albumo simbolizmas. Tiesa, dar ir Comfortably Numb metu buvo spalvoto apšvietimo ir gražių vaizdų, bet tos iliustracijos dainos kontekste jau nebebuvo reikšmingos. Tik gale gitaros solo lydinti šviesų gausa papildė tą grandiozinę atmosferą.

Apie pačių muzikantų sceninį įvaizdį neverta kalbėti, nes jie koncentravosi į grojimą. Na, Roger'is pavaikšto tai į vieną scenos kraštą, tai per vidurį, tai per kitą, bet iš esmės yra įnykęs į muzikos atlikimą. Vienintelis dalykas, kas negražiai susižiūrėjo, tai pritariančiųjų vokalisčių trypčiojimas per instrumentinę One of These Days.

Galutinis žodis.

Koncertas su tam tikrais trūkumais, bet ir gausybe privalumų. Muzikaliai beveik nepriekaištingas (rašyčiau 9 balus), konceptualiai ir vizualiai gal vietose pasvilęs (7 balai), setlist'o prasme irgi labai geras (9 balai), galų gale rašyčiau solidų 8-etą. Tik šitoje vietoje reikia padaryti svarbią pastabą: čia yra vertinamas Roger Waters pagal Roger Waters, o ne Šeduvos bernelių standartus. Vertinimas grynai grįstas pagal esamų / buvusių lūkesčių išsipildymą, turima omenyje ir muzikanto potencialas, koncepcinė vizija ir pan. Tam pačiam Roger Waters vertinti nepritaikysi tų pačių kriterijų net ir kaip, tarkim, Judas Priest ar Kraftwerk, nes tai visai kita atmosfera, idėja ir vizija. Jau nekalbant apie muzikinį stilių. Todėl tie skaitiniai vertinimai truputį oriniai, dirbtinai subalansuoti ir visiškai lankstūs kitų skaitytojų bet kokiai interpretacijai. Todėl ir nesiūlau jų suvokti kaip kažkokio objektyvaus vertinimo / kokybinio mato. Tai labiau subjektyvi pozicija.

P.S. turėkime omenyje, kad visą tai surengė beveik 75 metų amžiaus senukas su savo komanda!

Žemiau išskiriu labiausiai patikusias koncerto dainas.

	7			Roger Waters - Amused to Death
	51			Pink Floyd - Animals
	133			Pink Floyd - Dark Side Of The Moon
	143			Pink Floyd - The Wall
	7			Roger Waters - Is This the Life We Really Want?
	78			Pink Floyd - Wish You Were Here
	46			Roger Waters
	578			Pink Floyd