Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Arba - Lolai. Part 1. Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai. Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai. Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas. Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus. Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą. |
2008 m. lapkričio 18 d.
|
2010 m. rugsėjo 25 d.
2010 m. birželio 10 d.
2009 m. gruodžio 8 d.
|
2008 m. lapkričio 18 d. 18:27:04
____________________
"I just met a wonderful new man. He's fictional but you can't have everything". And what if it's too real, so real it's surreal?