Stoviu aš parimus prie rūtų darželio
Kai paspaudęs ranką tyliai nuėjai
Ašarom sidabro verkia rūtos žalios
Skendi ūkanose Lietuvos miškai.
Kas paklaus, kodėl gi /tau/ašaros taip rieda
Kas man ravint rūtas padėk die sakys.
Kas akis manąsias atras lino žiede,
Kas o kas, o kas gi širdį /skausme/nuramins?

Lengvai mėto šeivas staklės ąžuolinės
Tiesias plonos gijos taip lengvai lengvai
Rankšluosty įausiu Lietuva tėvyne
Tu didvyrių žemė, mes tavo vaikai.
O kada žemelė bus nuo kraujo soti
Tu ir vėl sugrįši čia su žiedeliu.
Atnešiu vandens tau moliniam ąsotį
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu linų.
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu linų.