Tarp Cohen ir Peart. Tarp izoliacijos ir poetizmo.

Žinant mano antipoetišką* dvasią būtų galima tikėtis, kad ir šiame dienoraštyje nelinkstu kažko romantizuoti, bet viešpatie, kokie nuostabūs yra savaitgaliai, net jei tai lapkritis ir šalta. Vis labiau panašu, kad aš jau grįžtu į savo normalią ir primityvią būklę daryti kažką dėl kažko sau, bet ne kažkam kitam. Ir taip aš susiduriu su koncepcija, jog man pačiam patogiausia būsena būtų užsidarymas savyje. Klausimas, kodėl aš vat nepaimu ir neizoliuoju savęs? Klausimas, kuris vertas gilios ir konstruktyvios analizės, o atsakymas galbūt vertas ir Nobelio.

Dabar mes taikysime matematikų mylimą prielaidos metodą, because that's how Einaras solves all his problems. Mes vat teigiame, kad objektas A yra izoliuotas nuo aplinkos objektas, o kiti objektai B, C, D, ... n — nuo aplinkos priklausomi objektai. Išskirkime pagrindinę atskyrimo bazę: t.y. bruožus, pagal kuriuos mes A objektą išskiriame iš kitų objektų aibės:

a) Ekonominis individualumas arba nedalyvavimas bendroje ekonominėje sistemoje: t.y. pinigų, parduotuvių ar bet kokio kito natūraliai su ekonomine sistema susijusio dalyko nenaudojimas nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis (kodėl, žr. kitus punktus)

b) Socialinė izoliacija — objektas A visiškai atsiribojęs nuo objektų B, C, D kalbant tiek apie ekonominius klausimus (dažniausiai socialiniai santykiai yra ekonominių santykių pasekmė), tiek apie bet kuriuos kitus fizinius klausimus.

c) Mentalinė/dvasinė izoliacija — objektas A iš savo smegenų ir dūšios ištrina bet kokią informaciją, susijusią su aplinkos privalumais ir trūkumais.

Nekalbėsime apie punktą d), t.y. izoliaciją nuo gamtos, nes savaime suprantama, kad tai bet kokiam objektui yra neįmanoma. Dabar paaiškinu, kaip visi šie punktai netinka tuo atveju, jei objektas A = Einaras Sipavičius.

1. Mano užsidarymas į save susijęs su tam tikrų žmogaus pagamintų materialybių naudojimu, vadinasi, negaliu atsiskirti nuo ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, aš užsidarau į save konstruodamas tam tikrus dalykus kompiuteriu, bet tam man reikia kompiuterio.

2. Mano užsidarymas į save susijęs su tuo, kad aš savo tokio užsidarymo pasekmėmis (darbais) vėliau visada noriu pasidalinti su save supančia socialine aplinka. Būtų labai sunku tikėtis sėkmingo užsidarymo į save žinant, kad tai darysiu be galimybės sugrįžti į socialinę aplinką su nauja produktyvumo ar antiproduktyvumo banga. Reiškia, aš panaikinčiau savo egzistencijai svarbią produktyvumo sąvoką.

3. Mano mentalitetas sukasi apie tai, ką visuomenė yra sukūrusi per daugelį metų, todėl negaliu savęs mentališkai atskirti nuo civilizacijos. Aš tikiu į realybę ir iš prigimties esu realistas. Tiesa, galėčiau susikurti sistemą, pagal kurią pats aiškinčiau dalykus, bet to neįmanoma padaryti vienam individui per vieno jo gyvenimo laiką nesinaudojant jokia jau civilizacijos sukurta informacija.

Jei mes įjungiame logiką, tai šie trys punktai sako, kad mano galimybė patapti objektu A yra praktiškai 0 procentų. Tai yra glausta analizė, kodėl mano nuolatinis atsiskyrimas nuo aplinkos neįmanomas, kol kas man to užtenka.

*Antipoetizmas

Proto gilybė, svarbu esmė

Genialių minčių versmė

Mus duona — antipoetizmas

Tikras racionalizmas

Už klaidas gaunam kentėti

Už tuštybę — badu mokėti

Tfu, man nusišikt ant viso to

Dabar aš — homo poetico.

Kartais aš ieškau įvairių kontrastų, kurie išneša mano mąstyseną į tam tikrus išorinius lygmenius. Kartais bandau apie antipoetišką ir racionalią mūsų socialinę būklę kalbėti kaip homo poetico, bet tuoj pat prisimenu, kad vis tik aš esu homo antipoetico ir grįžtu prie to, kad aš irgi esu darbingas žmogus ir turiu ką nuveikti. Nekomentuosiu savo šito aštuoneilio, jis ganėtinai tiesmukiškas ir aiškus, tikėtina, kad ateityje į mokylų programas nepapuls, tai ir analizuot niekų nereikės.

Iš esmės, kai bandau sumąstyti kažkokią koreliaciją atspindinčią formuluotę apie savo buvimą tam tikroje būsenoje, pradedu streikuoti ir abejoti savo įsitikinimu, kad matematiškai galima suformuluoti bet ką. Bet iš tikro galima, tik sunku surasti būdų. Vienas kolega kadaise sakė: „jei ir įmanoma žmogaus gyvenimą aprašyti matematinėmis lygtimis, tai matematikai tinkamų simbolių tam padaryti dar nesukūrė“. Kartais norisi išvesti tokią lygtį, pagal kurią galėčiau numatyti, kada aš patampu homo poetico, o kada — homo antipoetico, tačiau mano smegenys brėžia limitus. Čia atsiranda tokie dalykai, kada turi ir konstruktyvų mąstymą, ir kreatyvą įjungti vienu metu, bet taip mano smegenys neveikia. Visi žino, kad vyrų smegenys atlieka tik vieną funkciją fiksuotame laiko intervale.

Dabar vis galvoju, ar verta toliau tęsti šį minčių šokinėjimą. Ar geriau palikti šį netvarkingiausią pasaulio dienoraštį tokį, koks jis yra. Nes dienoraščio loginė seka „saviizoliacija --> poetiškumas --> matematinė gyvenimo samprata“ man pačiam sunkiai suprantama, todėl jei pradėjau konfūzą, tai turėčiau tęsti konfūzą šiame riboto laiko kontinuume iki išprotėjimo. Nes daug ką lemia instinktai, kaip vienoje dainoje išsakė Neil'as Peart'as (žr. Rush — Lock and Key), ir aš dabar elgiuos labai instinktyviai.

Reklama: klauskite Einaro, nes tik pas jį atsakymai nemokami.

Čia irgi buvo instinktyvus poelgis. O dabar instinktyviai užbaigiu šį dienoraštį su pabrėžimu, kad Leonard Cohen man ir nepadarė jokios didelės įtakos, bet prisidedu prie jo atminimo pagerbimo išskirdamas tai, kad Cohen'as savo kūryba ir savo vokalu buvo tikrai gan išskirtinis.