Trumpus kūrinius aš vertinu, jei juose yra stiprus sąmojis. Geriausias trumpos prozos autorius šiandien man yra Aidas Marčėnas ("Sakiniai", "Kasdienynas").

Čia kalbamos idėjos labiau prašosi eilėraščio formato. Nes dabar jos man kažkokios nesulipusios, tiesiog išrašytos ir paliktos skaitytojui. 

Dar vienas dalykas: nors mano galvoje riba tarp blog'o (dienoraščio, kaip čia music'e užvadinta) ir kūrybos yra siaura, tačiau šitas daiktas yra nepakankamai "apšlifuotas", kad būtų dėtas į kūrybos skiltį, bet aišku, čia tik mano suvokimas, kiekvienas į kūrybą turi savo požiūrį.

Ir paskutinis dalykas: šitas rašinėlis skamba kaip motyvacinė kalba arba mažų mažiausiai saviguodos rašinėlis. Man tokie iš esmės nepatinka. Juose proklamuojamos savaime suprantamos idėjos. Todėl man ir antroji pastraipa pasirodė, kad visi šitie žodžiai jau yra šimtus kartų pasakyti.

Sveikintinas yra bandymas rašyti, taip ir toliau. Aš iš to, ką dabar perskaičiau, ateityje laukčiau dviejų dalykų: arba bandymo paeiliuoti, taip harmonizuojant tas savo mintis, arba paieškoti dar stipresnės ir konkrečios idėjos ir labiau paplėtoti šį prozos formatą.