|
|
|
|
|
Ir gulėjau aš ant pievos prie upės
Ir man gulint žolė tapo smėliu
Ir upė virto jūra
Ir staiga jūra pratrūko liepsnotis
Ir smėlis degė
Ir aš įkvėpiau
Ir plaučiuose pilna dūmų
Ir liepsnojo ugnis galvoje
Ir visi čia buvę buvo apsupti liepsnų
Ir jie šokinėjo, bandė ištrūkt
Ir žinojau, man ištrūkt reikėjo taip pat
Ir pažiūrėjau į viršų
Ir pamačiau jos kontūrą
Kuri šypsojos man ir viliojančiai pakvietė:
"Prieik arčiau"
Ir tada susigriebiau
Ir bandžiau iš liepsnų nešt kailį
Ir aš artėjau, ir artėjau, ir artėjau, ir artėjau
Ir vis siekiau ir siekiau to šešėlio.
Ir kai priartėjau, tasai kontūras išnyko
Ir mano rankos tuščios...
Ir aš smegau, kritau...
Ir aš skendau liepsnose
Ir tą žinojau aš
Aš degu!
Aš degu!
O, kaip čia karšta!
Išvaduokit mane! Maldauju!
|
2015 m. lapkričio 4 d. 16:33:22
Labai įkvėptas tekstas, o ir A.Browno balso tembras labai tinka tokiai jo kūrybai...
____________________
'Aš tau atleidžiu' gali pasakyti tik tas, kas gali pasakyti 'Aš tave myliu' (Paolo Coelho - Alchemikas)
2013 m. liepos 18 d. 20:12:02
Labai vaizdingas, pasakiškas, idiliškas - tiesiog psichodeliškas tekstas. Tai jau antras Brown'o verčiamas tekstas ir spėjau įsitikinti, jog jo kūryba lengva, vaizdinga, žiupsnelis karčios filosofijos nepakenkia. Šis tekstas mane sužavėjo savo siužetu. Labai vykęs, labai sėkmingas. Tiek pat vertas ir mano vertimas, nes stengiausi perteikti kuo vaizdingiau Brown'o daromus įspūdžius. Kai kur hiperbolizavau net, kad sudaryt gilesnį įspūdį.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas