Du metai be Vampire Weekend naujos muzikos prabėgo visiškai nepastebimai - gal kad “Oxford Coma” vis dar klaikiai veža ar šiaip žanras nespėjo atsibosti. Grupė suskubo likti “ant bangos” ir ambicingai pradėti naujus metus ir net naują dešimtmetį.

Reikia pripažinti, jog nepaisant didelio pasisekimo ir ažiotažo, debiutinis self-titled įrašas buvo daugiau panašus į greatest hits kompiliacija nei išbaigtą albumą, kas, beja, dažnai nutinka panašių grupių debiutams. Tad jis ryžtingai pasidalino tarp šviežių ir vežančių hitų bei užpildančių laiką pilkesnių atkarpų. Su “Contra” viskas kiek kitaip - tai pirmas tikrai išbaigtas grupės albumas, laisvai klausomas nuo pradžių iki pabaigos. Tiesa, kaip jau įprasta šiandieninėms indie šutvėms - trukmė neperžengia 40 min ribos.

Taigi, apie ką visa tai? Atsidaroma su naiviu optimizmu trykštančia, bet bene lyriškiausia albume “Horchata”, kurią galima sumaišyti su kokia The Kinks “We are the Village Green….” klasika, beja įrašyta 1968, tad retro skambesys čia tikrai veši. Ir apskritai albume gausu (net atrodo 4) baladžių, kas ankščiau ne itin buvo būdinga Vampyrų muzikai. Įdomiausios dvi paskutinės, uždarančios albumą, tai visų pirma “Diplomat’s Son”, kūrybingai pritempta net iki 6 minučių, ji spinduliuoja pasiturinčio gyvenimo malonumais, tokia “sėdžiu savo balkone virš centrinio parko ir su paukščiais kartu dainuoju” nuotaika. Verta paminėti, jog albume taip nebeklesti gitaros, kaip grupės pirmtake, “Controje” dažniau dominuoja plonų klavišinių garsai, suteikiantys tokią lengvumo nuotaiką. Pati paskutinioji “I Think Ur A Contra” apskritai primena jazz’o pianinu pamokėlę vaikui, kuris užsimiršęs pragysta su mintyse netilstančiais smuikais. Taip miela.

Aktyvioji dalis taip pat džiugina, tiesa singlas “Cousins” atrodo buvo kurtas pagal “A-Punk”-2 formulę, kas, kaip dažniausiai tokiais atvejais, neprilygsta pirmtakui. Šauniausia verta būti išrinkta “White Sky”, su kabinančiu aa, aaa, uuuuu priedainiu. Dar yra nuotaikingos “Holiday” ar “Run”, perdėm viena nuo kitos
nesiskiriančios, bet kartu ir neatsibostančios. Yra vienas ekspermentinis epizodas, pavadintas “California English”, kuris atrodo buvo įkvėptas Animal Collective chaoso, klausosi įdomiai, kartu su pažįstama pagreitinta befūzės gitaros solo, nors vargu ar norėtųsi viso tokio grupės albumo.

Jei apie tekstus, grupė deklamuoja istorijas ne itin aktualias plačiosioms masėms, kurių niekada nedrįstu klausyti ar juo labiau dainuoti koks pikčiurna iš Mančesterio. Lengvas aukštesnio socialinio sluoksnio pasipūtimas neužknisa, tiesa kartais susidaro toks “Trumeno šou” pagrindinio herojo, patenkinto savimi ir savo aplinka požiūrio įspūdis, o dainos, kur Horčata (čia atrodo toks gėrimas) yra toliau rimuojama su Balaklava (ukrainietiška kepurė?), poto Arančiata (itališkas limonadas?) ir Masada (senovinis fortas Izraelyje) kiek keistokos, nors neišsimuša ir bendro visumos konteksto.

O galiausiai - kas ta Contra? Lyg ir kažkokia politinė srovė Nikaragvoje, nors kartais beklausant tam tikras tetriškų melodijų vietas, nepavyksta iki galo išmesti iš galvos to seno Zilitono žaidimo, be kurio vaikystėje neapseidavo kiekviena popietė. Net jeigu tai turi ką nors bendro, be abejo, tiek blogiečių šiame albume tikrai nepavyks nukalti.

Taigi, Vampire Weekend išliko vežantys, nepasikeitę gerąja prasme ir labai įdomus ir antrame albume, kas yra be galo gera naujiena, prasidėjus naujiems metams. Tos pačios teigiamos melodijos, afrikietiški motyvai, nerūpestingas vokalas - viskas ko reikia gerai dienai.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.