Tu dėbsai savo geltonomis akimis, jos didesnės nei mano proto galia,
Atsipūtę mes sliuogiame į klampias džiaugsmo balas.
Pernelyg gražu, kad mano protas susidorotų su tuo
ir mums, numirguliuojant į miegą, dalintis dar liko kuo.

Bežiūrint į gėlelę – dar vakar čia būta jos-
ašara kaupias už šešėlių tavo ramybės jaukios...
Pasaulis tiek nuošalus, žinutei pasiųst galimybė sunki, 
bet tarp nykstančių ramybės bėgių tu suklumpi.

Žiedlapiai dar besiskleidė, dabar popierių saujoj laikai.
Akys, naktį skaisčios, tau atsistojus matinėm tapo nūnai...
Pernelyg gražu buvo, kad tęstus ilgiausiai...
Šie vaizdiniai mirkčioja ir veidrody blausias.