*i do this thing called whatever the fuck i want

mes kalbam apie rytoju taip, lyg jis jau butu pazadetas.

as vis uzsimenu, kaip 'suage' nebesipyksta, nuosirdziai, ir kiek visko daug nuslepia, is mandagumo. kaip kazkuriuo kiekvieno musu gyvenimo etape, visiskai nepasebimai, nebelieka to vaikisko atvirumo, gero ir blogo, nebelieka visisko nuosirdumo. Mes augdami ir mokydamiesi is pasaulio, matydami ir patirdami 'pasekmes' darbu, pametam ta tikraja drasa. ta, kai esamoje minuteje nebijodavom elgtis taip kaip tuo metu atrode kad reikia. 'Nuogi' nebelakstom, nes kazkas itikino, kad taip elgtis nedera.

Tris savaites dirbom prie vieno potencialiai labai didelio busimo darbo. kai ruosiames pirmam pristatymui, kuris realiai pats svarbiausias, nes jei nenusisekes tai kaipo ir paskutinis, zo, visada buna daug nesutarimu ir pykciu. bet nu tokiu visokiu, zinot, apsizodziavimu. nesikalbaminuciu, ten ignoruoji visokias whatsappo zinutes, messengerius ir t.t. kuri laika, nes jau ne-be-ga-li matyt tu veidu. tai vakar va, kaip ir jau laikas buvo, kad kazkas susipyktu, kas ir atsitiko. nu, bet tai ne pirma karta ir kazkaip issimiegam, o ryte toliau kaip kareivukai uz tevyne. siandien atejau I darba, nusileidziu I apacia ir girdziu 'you hate on my success as if we don't have the same amount of hours in a day!'. cia buvo jau kaip issiaiskinau pabaiga viso, pokalbio. niekas nesikalba dabar. klaviaturos tik garsai visam ofise, nesusipratimo pilni zvilgsniai, ir skaipo zinutes (tikrai ne bobiski stumimai kazkam uz nugaru).

nu va, prasau, cakros visos prasivere vyrams, kas dabar bus.

-----------------

*the biggest communication problem is we do not listen to understand. we listen to reply.* true that!