*if the words you spoke appeared on your skin...

...would you still be beautiful?

------------------

Dekingumas atrakina duris I gyvenimo pilnatve. Pakeicia tai, ka mes turime I uztektinai, ir net daugiau nei reikia. Pavercia atsisakyma I pripazinima, chaosa - I tvarka, pasimetima - I aiskuma. Gali paversti paprasta vakariene I vasarine fiesta, nama - I namus, nepazistamaji - I drauga.

Kone puse savo gyvenimo, dalykus man duotus, priimdavau kaip elementariai man ir priklausancius, nuo pradziu pradzios. Nedirbdavau del ju, nes nemaniau, kad reikia. Neziurejau I suteiktas progas kaip I galimybes dovanotas, bet kaip I sunkumus kuriu, neva, as nenusipelniau. Skusdavausi ir oziuodavausi. Nesakydavau 'aciu' del brangiu, tiek emociskai tiek finansiskai, suteiktu dovanu. Sunkiai leidausi auklejama, ir teveliu zodziai/patarimai praskriedavo man virs galvos ne nepakedene kasu. Juokinga, dabar kai prisimenu, kaip jauciausi neivertinta, arba kaip mano galva tada atrode, skriaudziama net gyvenimo, nors na come ooooon. Ir ateme, staiga, ta auksini padekliuka su lekstute man is ranku, paliko kaip stoviu, viena, su tik tuo ka pati turiu ir uzsidirbau ir ka zinau (kas, jei nuosirdziai, praktiskai visiskai nieko)... tas nenormalus sokas sukrete iki kaulu smegenu. Ir visa ka man kale I galva kazkada, grizo situo sviesos greiciu, bet grizo ne siaip sau 'kazkas kazka sake', bet taip stipriai, kad atrodo net fiziskai pajauciau. Viska. O ko ne, pradejau mokytis is naujo. Del saves, daugiausia, bet del kitu taip pat. Ismokau atsiprasyti, pagaliau, ne per sukastus dantis, bet atvirai garsiai ir nuosirdziai. Padekoti. Uz menkiausius dalykus. Rupintis. Ir ne tik jausti meile, bet isreiksti ja taip, kad zinociau ne tik as. Sneketi. Klausytis. Gerbti. Noreti augti.

Nejutau to pokycio, t.y. kaip greitai ar letai jis vyko, tik supratau kad jau a-tsi-ti-ko visai neseniai, momentaliai, kai priemusi sprendima, asmenini, labai konkretu, turbot, ne pati populiariausia ir argumentuotinai tinkama. Pasakiau tevams tikedamasi antakiu kelimo ir priesiskos reakcijos, ko nebuvo. Mano nuostabai. Tetis sako: "aciu dievui, Karolyte, isaugai doru zmogumi." Tada akytes spindeti pradejo (na, mano tete jautrokas, bet ne koks tai zliumba ar ka, cia tik FYI patikslinu, tsakant, kad suprastumet svarba sio ivykio). Tai buvo pats labiausiai ypatingas momentas mano gyvenime. Dievazi. Graziausias ivertinimas - kaip zmogaus, IR kaip dukters. "Aciu, kaip as tave myliu!"- sakau. Du zodziai vienam sakiny, kuriu niekada nebuvau istarus, o isskrido taip lengvai kad ne nepastebejau. Nedrebejau ir nesistengiau susilaikyti. Velniu ta skaipa, buciau ir apkabinusi taip stipriai kaip dar niekada priestai!

Continue to love. Continue to forgive. Continue to grow.