*jeigu mes norime nueiti kazkur...

...ar isvystyti save, I labiau pazengusi, I labiau patyrusi, geresne savo paties versija, zengti galime I prieki tik nuo tasko, kuriame stovime siuo metu. Jeigu nezinom kur stovime dabar, taip ir liksime vaikscioti ratais.

-------------------

Puse manes yra pripildyta neissakytais dar, bet besiverzianciais laukan zodziais, kita - skaudancio drovumo. As geidziu vienumos, nuosalumo ir, tuo paciu metu, trokstu daugybes zmoniu supanciu aplink. Daranciu savo dalykus. Atskirai, kurie, galbut, kada nors, atrodytu netycia, persipins su manaisiais. As noriu aplieti meile gyvenimui viska prie ko prisilieicu savo, dazniausiai, saltais it ledas, pirstais. Ir daryti noriu tai nesustabdant savo pacios ugdymo, nesiliovus rupintis ir buti kiek svelnesnia, dovanoti siek tiek laiko. As noriu gyventi tame pirminiame, intuicyviam asmeniniam sprendime, kol ramiai prisedu uodegyte ir apsvarstau simta sesiasdesimt penkis zingsnius I prieki. Tokia tatai gyvenimo netvarka. Balaganas; visi nesiojames begalybe ant savu peciu, ir pamainos tarp tu begalybiu, rodos, privalomos. Mes esam beprotiskai komplikuoti kuriniai. Ir tas balansas, kurio kiekvienas, ir visi kartu vienu metu, taip trokstame, ateina tik tada, kai ne tik suprantame bet ir ismokstam susitaikyto su tuo keblumu. Asmeniniu savo ir platesniu, globaliu. Buti vandeniu. Tekanciu, prisitaikanciu ir minkstu. Subtiliai galingu, ir atviru. Laukiniu ir giedru, permatomu iki pacio saknu. Sugebanciu priimti visus pokycius vedini I ateiti tolygaus potvynio, o gal ir keliu. To, sako, uztenka.

I fell apart many times.

so.

what does that say about me

besides

I live through

wars.