Kai tamsus miškas stojo priešais mane
Ir visi jo takai buvo užžėlę
Kada šventikai sakė, kad nėr čia kaip kitaip...
Aš ariau liūdesio akmenis

Netikėjau, kadangi negalėjau matyti
Nors tu ir atėjai pas mane tąją naktį
Kada aušra atrodė amžiams prarasta
Tu atskleidei man savo meilę žvaigždžių šviesoje


Pažvelk į vandenyną,
Leiski savo sielai pasiekti ir jūrą
Kai naktis atrodys begalinė,
Prisimink mane

Tada priešais mane iškilo kalnas
Šalia šaltinio, gilaus troškimo,
Iš atleidimo fontano
Anapus ledo ir ugnies.


Pažvelk į vandenyną,
Leiski savo sielai pasiekti ir jūrą
Kai naktis atrodys begalinė,
Prisimink mane

Nors mes ir dalinamės šiuo menku takeliu, vieniši
Kokia trapi yra širdis
Suteik šioms dulkėtoms kojoms
Sparnus pakilti
Paliesti žvaigždžių veidą

Įkvėpki gyvenimo į silpną širdį
Pakelk mirtinos baimės šydą
Paimk šias trupančias viltis,
Išgraviruotas ašarų
Ir mes pakilsime virš žemės rūpesčių


Pažvelk į vandenyną,
Leiski savo sielai pasiekti ir jūrą
Kai naktis atrodys begalinė,
Prisimink mane