Mano Niūrūs Pamąstymai apie Gyvenimą ir Mirtį.

Skausmas kyla savaime, ne todėl,
kad trokštu gyventi kaip galima ilgiau.
Pavargau rymoti neviltyje,
teisti save už tai, kas esu,
ramintis tuo, kas esu,
vis prisiminti kuo aš buvau,
atleisti sau už tai, kuo tapau,
kur šešėliai atsiminimais kalba.
Pats vienas laikausi savo tamsos ir vienatvės pasauly,
šaltame glėby šito gundymo. 
Baltasparnis  šviesos angelas
gundo mane keisti savo gyvenimą:
Eikš, eikš pas mane, - šnabžda ji,
Ilgesingas jos žvilgsnis skverbiasi pro mano sielą ir sąmonę,
nori, kad ir aš tapčiau šviesos dalimi.
Ak, geismo ir melo Žalty, kur link mano takas veda?
Ar man susigundyt šviesa, ar likt tamsoje
vienuj vienam, visikai vienam....?
Kam tas liūdesys, kam ta sumaištis?
Aš gi buvau dalis tavęs, kodėl esu paliktas?
Neapykanta – ji apima man protą,
liūdesys – jis tampa mano gyvenimu,
bet tai, ką rinkausi, nė vienas nebuvo tavo siustas.
Mano kelias bus ilgas, dar visai nepažintas,
takas amžinybėn, amžinybė nesibaigs niekada.
Šviesa dienos, diena tamsos -
patiklus nebebusiu  jau niekad...
Aš nesu tau skirtas, nesu skirtas
nei šviesai, nei gyvenimui.
Sudie, saulėtas pasauli, 
susitiksime tamsioje pusėje.
Pasibaigus gyvenimui susitiksime vėl...
Laikas slenka lėtai,
aš pamažu blėstu, gyvybė apleidžia.
Kas buvo anksčiau, kas galėtų būti dabar
nejaučiu malonumo, tik skausmą.
Jau sotus gyvenimo baimės,
įstrigęs agonijoje ir nevilty.
Nakties kančia, aš sutiksiu tave anapus.