Būna krenta kaip sniegas, būna kyla dangun
Būna rausias po vidų, būna kviečia vidun
Būna rėkia ir žudo lyg paklaikęs karys
Bet kodėl, kai jis šoka, mes jam klykiame “bis”

Jo tarnyba per naktį ištaisyti sapnus
Jis mus glosto sparnais, bet nežiūri į mus
Jo plaukai sušukuoti į pasaulio kryptis
Į kurią bepažvelgsi – prasideda Jis

Jį devynis kart žudė, ar aš aiškiai tariu?
Bet jam užtenka gyvybių dar iš pirmų kambarių
Kas pažino jo rašta – išsidūrė akis
Tai iš kur tos dvi skylės, jei atsimenu tris?

Ir jis nuleidžia tau kraują be jokių priežasčių
Ir jis patenkintas tyli, aš gerai jį girdžiu
Jei išvysi ką šokant, kai saulėmis lis
Aš bijau sumeluoti, bet greičiausiai tai Jis

Jis nemoko netarti savo vardo iš vis
Nes vardai tai tik protas, Jis bevardė širdis
Jokio dievo ir velnio – tik orų pranašai
Jeigu miręs tai daug, jeigu gyvas mažai

Būna laikas sniege Jis palieka ženklų
Tarsi pėdsakas, tarsi padirbėta irklu
Ir išminčiai spėlioja, ar ne jo eita bus
Ten kur aiškiai praėjo tik sniego žmogus

Jei sparnai tai iš žemės, jei ranka tai tuščia
Nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia
Jei be grimo atrodai, kaip didžiausias kvailys
Būk ramus to ir reikia, kad tu būtum Jis

Būk ramus...