Dažnai epizodus gyvenimo 
aš tau piešiau,
kaip būdamas klajūnas
laukiau:  diena išauš,
paimsiu tave už rankos,
dainuosiu tau, o tu
gal būt man tarsi tai,-
„eikš, gulk šalia, mylėk mane“ -
aš pasilikčiau būtinai.

Bet jaučiu, aš vis senesnis
ir dainos, dainavau kadais,
tolumoj aidi,
o garsas toks, lyg tai
malūno suktųs sparnai. 
Taip ir liksiu, manau,
sėkmės kareiviu.

Dažnai kelionėse, vis ieškojau,
troškau kažko naujo atrast.
Anuo metu,
kai naktimis žvarbu
basčiausi be tavęs.
Bet tada man dingojos regiu
tave visad esant greta.
Nors aklumas kūrė miražą
buvo aišku, jog tavęs čia nėra.

Bet jaučiu, aš vis senesnis
ir dainos, dainavau kadais,
tolumoj aidi,
o garsas toks, lyg tai
malūno suktųs sparnai. 
Taip ir liksiu, manau,
sėkmės kareiviu.
Taip, girdžiu tikrai
malūno sukas sparnai.
Taip ir liksiu, manau,
sėkmės kareiviu.