Kramtomosios gumos filosofija

Diskusijos

0

Kadangi tu išmanai Kėdainių geografiją, tai tą šlaitą gerai išrišai. Ir sąsajas su Kamiu taip pat. Man sakė, kad mano kūriniai lengvai interpretuojami. Pasirodo, tai tiesa.

Labai...rišlu. Taip ir įsivaizduoju Tave besileidžiantį nuo šlaito, praeinantį pro cerkvę ir tą perėją.. Ir perėjus ją, matau gimnaziją. Gera Tavo vaizduotė šįkart manęs nenuvylė. O aliuzija į kramtomą gumą - tarsi nerūpestingo žmogaus, kuriam išties nerūpi ką jis moko, ir ką apie jį mano kiti. Ir ką jie pasakos savo tėvams - nesvarbu, kad darbas beprasmiškas, tu jį toliau darai. Kažkokiu procentu kūrinys - Kamiu stiliaus. Nedideliu ir labiau koncentruotu, bet procentu.

Kūrinio priešistorė:

Po miniatūrų apie mokslo dievinimą ir paauglio egzistencinę problemą prieinu prie to laiko, kada noriu sukurti kažką tokio, kur idėjos lietųsi su siužetu. Tai mano mėgstamiausias tipas, kurį greičiausiai galima vadinti novele. Noriu priminti tokius savo kūrinius kaip „Horizontas“ (2012 m. birželis), kuriame veiksmo mažai, intrigos išvis nėra (dėl to jis buvo sukritikuotas labai), bet koncentruojamasi į egzistencijos idealizavimą. Čia šiek tiek viską darau socialinėje aplinkoje (mokytojo vaidmenyje) ir įvedu daugiau absurdo, daugiau laisvo samprotavimo. Vis dėlto, artimiausi tokiam kūriniui yra novelė „Ketvirtadienis“ (2013 m. gegužė) bei egzistencialistinė filosofinė dilogija: „Demonstruotinas vidaus negatyvumas“ ir „Demonstruotinas vidaus pozityvumas“ (2013 m. lapkritis). Taigi, jau dvejus metus nerašiau tokio tipo kūrinio, bet man labai gerai pavyko ir manau, kad perspjoviau visus buvusius kūrinius savo siužeto ir minčių darna. Negaliu pasakyti, kad šiame kūrinyje labai daug žaidžiu su sąvokomis, nes mano miniatūros būna išvis crazy (žr. „Popierinis festivalis (ant plieninio lyno)“, parašytą dar 2013 m. kovą), bet jose nėra tokio idėjinio vystymo, koks yra čia. Gali būti, jog dėl intrigos trūkumo vėl gausiu pylos nuo skaitytojų, bet aš rašau mąstantiems apeliuodamas į jų sąmonę, o ne įsipinantiems į intriguojančias istorijas ir savo skaitymą laiko pramoga. 

Tokius komentarus rašau tam, kad supažindinčiau skaitytoją su savo kūrybine situacija ir kūrybine praeitimi ir kad jam būtų lengviau suprasti kūrinio esmę.