Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.
Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.
Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.
The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema. Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar)
Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.
Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.
Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.
Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.
Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.
The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema. Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar)
Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.
Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.
Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.
Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.
Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.
Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.
Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.
Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.
Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
Ir man iš pradžių jie pasirodė keistoki, bet po truputį pradėjo labai patikti ir dabar jau ne keisti, o profesionaliai geri man Pink Floyd'ai. Dar ne viena mėgstamiausių grupių, bet kas žino, kokios bus mano ateities perspektyvos... Dar reikia daugiau skirti laiko jų muzikos supratimui ir suvokimui.
Jau seniai jų klausau, ir man jie vis dar keisti... manau tas keistumas ir žavi taip laaabai.
Ir man iš pradžių jie pasirodė keistoki, bet po truputį pradėjo labai patikti ir dabar jau ne keisti, o profesionaliai geri man Pink Floyd'ai. Dar ne viena mėgstamiausių grupių, bet kas žino, kokios bus mano ateities perspektyvos... Dar reikia daugiau skirti laiko jų muzikos supratimui ir suvokimui.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
beveik ne į temą, bet šian perskaičiau, kad žymiąją Battersea elektrinę iš Animals viršelio
(taip šito) norėtų pirkti futbolo klubas Chelsea ir paversti ją 60 000 vietų stadionu! (palyginimui Stamford Bridge dabar telpa ~ 40 000). Su visais kaminais.
Prieš gerą pusmetį jų neklausiau.. Žinoma žinojau jų garsiausias dainas, bet nebuvau užsikabinusi ant jų. Po kiek laiko išgirdau per M-1 Plius High Hopes dainą ir nusprendžiau, jog vis dėl to reikia apie juos pasidomėti. Iš pradžių buvo keistoka jų muzika, bet laikui einant labai susigyvenau su ja. Na, o dabar galėčiau drąsiai sakyti, kad Pink'ai mano mėgstamiausia grupė.
Man irgi iš Floyd'ų ne vien klasikiniai-išgirti albumai patinka.
Pirmieji turi žavesio, kurio įnešė Syd'o šizofrenijos.
Aišku, jų klausau ne tiek daug, kaip "viduriniųjų", tačiau vertinu, nepaisant visko.
Man priimtina ne vien Waters'o era, Gilmour'as - švelnioji Floyd'ų pusė, o "Division Bell", mano galva, išties šaunus albumas, lyriškas, kiek atmosferinis.
Išvis, įvairovės daug pas Pink Floyd'us, kas yra šaunu, mat galima atitaikyti plačiai nuotaikų skalei.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
Silentist, viskas su laiku. Mėgstu 10cc, dažnai jų klausau, bet stengiuosi nepadauginti su mažaverčiais komentarais. Kai turiu kažkokią vertingą mintį apie klausomą dainą, tada jau nepagailiu savo laiko ir rašteliu komentarą.
Rūta, taip, nemokamas Spotify turi fiksuotą maišymo režimą, neįmanoma klausytis dainų iš eilės. Todėl nemokamas Spotify yra iš esmės useless dalykas (bent jau man, kuris daug ko klauso albumais ir preferably be reklaminių intarpų)
malia, INXS - Disappear ketvirtą dieną iš eilės? Gera daina, bet negi taip nėra idėjų kažką kitokio pasiūlyti? Tikrai atsibosta ir nuvilia tokie siūlymai
2012 m. rugpjūčio 13 d. 01:26:44
Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.
Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.
2012 m. rugpjūčio 13 d. 00:58:57
The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema. Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar)
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. rugpjūčio 12 d. 23:43:27
Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.
Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.
Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.
2012 m. rugpjūčio 12 d. 21:28:53
Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.
Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.
Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.
2012 m. rugpjūčio 12 d. 20:50:45
Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc. Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.
Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo
2012 m. liepos 27 d. 13:55:30
Jau seniai jų klausau, ir man jie vis dar keisti... manau tas keistumas ir žavi taip laaabai.
____________________
Nothing here
2012 m. liepos 19 d. 16:07:01
Ir man iš pradžių jie pasirodė keistoki, bet po truputį pradėjo labai patikti ir dabar jau ne keisti, o profesionaliai geri man Pink Floyd'ai. Dar ne viena mėgstamiausių grupių, bet kas žino, kokios bus mano ateities perspektyvos... Dar reikia daugiau skirti laiko jų muzikos supratimui ir suvokimui.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2012 m. gegužės 20 d. 20:59:29
Kažkas keisto...kažkas gero!
____________________
Nothing here
2012 m. gegužės 20 d. 20:49:33
Pastebejau kad pastoviai imigusi su Pink Floydais
2012 m. gegužės 20 d. 20:06:18
Neįsivaizduoju, kaip tu tik dabar atradai tokią grupę
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. gegužės 20 d. 20:04:52
Neįsivaizduoju, kaip aš be Pink Floyd išgyvenau 15 metų.
2012 m. gegužės 14 d. 17:50:21
beveik ne į temą, bet šian perskaičiau, kad žymiąją Battersea elektrinę iš Animals viršelio
(taip šito) norėtų pirkti futbolo klubas Chelsea ir paversti ją 60 000 vietų stadionu! (palyginimui Stamford Bridge dabar telpa ~ 40 000). Su visais kaminais.
2011 m. rugsėjo 12 d. 22:45:44
2011 m. rugsėjo 4 d. 23:52:35
2011 m. gegužės 15 d. 21:04:13
2011 m. sausio 2 d. 20:18:00
2010 m. gruodžio 30 d. 18:22:50
2010 m. gruodžio 30 d. 11:38:32
2010 m. gruodžio 30 d. 11:29:36
Pirmieji turi žavesio, kurio įnešė Syd'o šizofrenijos.
Aišku, jų klausau ne tiek daug, kaip "viduriniųjų", tačiau vertinu, nepaisant visko.
Man priimtina ne vien Waters'o era, Gilmour'as - švelnioji Floyd'ų pusė, o "Division Bell", mano galva, išties šaunus albumas, lyriškas, kiek atmosferinis.
Išvis, įvairovės daug pas Pink Floyd'us, kas yra šaunu, mat galima atitaikyti plačiai nuotaikų skalei.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
2010 m. gruodžio 29 d. 13:28:22