Bukowski ''Post Office''

Neskaicius dar ne venos Bukowski knygos, kuri butu nepatikusi. Jo chaotiskas pasaulis ir purvinas humoras privercia juoktis taip, kad klumpu jeigu stoviu, verkiu jeigu sedziu. Emocine karusele.

Post office dar tik ipusejau, bet skaitosi taip lengvai, kad klykiu kaip nenoriu kad pasibaigtu.

''It began as a mistake.'' 

Liutauro Degėsio "Tavo rytoj buvo vakar"

Trečias iš trijų žmogų (+Marčėnas ir Tamošaitis), kurie mano kolekcijoje atsirado dėl to, kad aš tuos žmones pirmiau girdėjau gyvus ir gyvai kalbančius nei skaičiau jų kūrybą. Ir juos visus tris sieja praktiškai tas pats formatas, kuriame juos mačiau. Panašu, kad šitas bus vienintelis iš tikros grožinės literatūros, o ne eseistikos. Gal ir gerai. Pažiūrėsim, ką sugeba pašnekovas, kuris mane labiausiai iš tų trijų savo pašnekesiais sužavėjo.

Kažkaip ant Šekspyro patraukė, tai šiuo metu laiką leidžiu su "Romeo ir Džuljeta". Paskui gal prie Kingo pereiti reiktų, sako, nėra puikesnio siaubo romanų kūrėjo. Parsisiunčiau "Tas" (angliškai "It") elektroninę versiją, aprašymas tikrai intriguojantis (klounai, aw), greitai ir naujas filmas pasirodys. Laukiu nesulaukiu. 

Jau ne vieną ir ne du mėnesius bandau įveikti veikalą, už kurį bibliotekininkė užmuš, bet nieko tokio, tai visiems girdėto vokiečių filosofo Nyčės "Žmogiška, pernelyg žmogiška". Skaitau ilgai, reikia nemenko susikaupimo, kad galėtum suprasti jo poetinius išvedžiojimus, ypač su visais minčių pasižymėjimais.

Ir kadangi vienos knygos niekad negana, pasigriebiau Jono Mikelinsko dviejų romanų knygą " O laikrodis eina ", kurioje yra vienas romanas tokiu pat pavadinimu, o kitas " Vandens nešėja ". 

Regimanto Tamošaičio "Vien tik zuikiai naktyje".

Truputį nuobodokas, padūlęs moralistas, kartais net nejaučia, kad kartojasi, kartais per daug išsiplečia, bet vietomis ir sužiba savo ironiškomis mintimis. Nors iš kažkelintadalio knygos dar negaliu spręst.

Įdomus sutapimas:

Kai klausiau Pink Floyd ir skaičiau Marčėną, tai jo tekstuose atradau "Animals", dabar klausau Led Zeppelin ir skaitau Tamošaitį, tai tas viename tekste užsvaigo apie "What is and What Should Never Be" 

Richard Mason "Malonumų ieškotojas".

wiki

kokybiska sci-fi, bent jau kolkas skaitosi labai idomiai, susidaro ispudis kad zmogus zino apie ka raso, juo lab kai pasidomejau autoriumi, tampa aisku kad zmogus intelektualus, + neblogas pasokojimo stilius tai jau nemazai, na ir dar pasirinkta visai aktuali ir idomi tema. patariu sci-fi megejams.

+ rudeni, spalio menesi iseis filmas su M. Damon rez R. Scott.

Istorines knygas ar šiaip ja domėtis yra labai gerai, bet kai ją studijuoji ir visa tai tampa privaloma, tai jau tada istorija užknisa :)

Man labiau patinka, kai istorija (gabalėlis jos) įvilkta į grožinės literatūros rūbą. Pvz. puiki knyga Lorant Deutsch "Metromanas. Viena diena senovės Paryžiuje".  Tada malonumas suderinamas su nauda. 

Istorija yra gerai. Istorija kartais yra net labai gerai. Bet tikriausiai istorija kartais ir užknisa. Kaip ir kiekvienam, kuris bent kažkiek yra prisilietęs prie istorijos.

Norėtųsi geriau kuo pasigirti, bet šiuo metu skaitau, tai ką ir pridera istorikei "Lietuvos istorijos XII tomo I dalį"

Gary Van Hass "Lotynų kvartalas. Jaunasis Picasso Paryžiuje". 

AUKSINIS PROTAS ( Valinsko ir Tapino).

Dabar šiek tiek peršoku prie lietuvių literatūros, bet prieš tai dar liko kūrėjas, kurį galima traktuoti ir kaip užsienietį, ir kaip lietuvį - Adomas Mickevičius. Jo kūrinys: "Vėlinės".

Robert Service - Stalinas

Nuo "Gentle Giant" atradimo laikų mane intriguojantis kūrinys dabar bus pradėtas skaityti: Fransua Rablė - „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Apmaudu tiktais, kad greit išvažiuosiu ir neturėsiu laiko knygoms, o šitas banginis 700 puslapių didumo, tad turbūt ligi pat rugsėjo vidurio skaitysiu.

J.V.Gėtė - Faustas. Jau sutriuškinau pirmąją dalį ir galiu kol kas teigti, jog šis kūrinys literatūros klasika tapęs pelnytai. Toks platus ideologinis spektras su palyginus nedideliu fantastiniu elementu tiesiog traukiantis skaitytoją. Kaip bus toliau, matysim.

Dar neskaitau, bet jau neužilgo (šio mėnesio antroje pusėje) kibsiu į Eco "Fuko švytuoklė". Labai jau suintrigavo mane ta knyga. Bus man šių metų knyginis iššūkis Nr. 2 (pirmąjį  sėkmingai  įveikiau). 

Aš šią knygą neseniai baigiau skaityti. Kai perskaičiau pradėjau labai mėgti šią grupę, nes kai žinai biografiją supranti apie ką jis dainuoja...

Jau kuris laikas kramsnoju Senovės Rytų poezijos rinkinį. Ne pats lengviausiais skaitalas, bet labai įdomu - tikrai neįsivaizdavau, kad, pavyzdžiui, Šumero ar babiloniečių literatūra galėtų būti tokio lygio. Nelabai kuo nusileidžia šiuolaikiniams kūriniams (nors, žinoma, tai sunkiai palyginami dalykai), o fantazija dar ir gerokai lenkia :)