Dabar aš galvoju, kad visi žmonės panasus: kol jis ne praveria burnos, aš negaliu pasakyti, ar jis lietuvis ar britas. Ukrainietis ar baltarusis. Irakietis ar siras. Visi žmonės kaip paukščiai, o varnas varnui akies nekerta. 

Tautybė ir tautiškumas yra du skirtingi dalykai. Tautybė yra toks pat socialinis konstruktas, kaip ir socialinė lytis, tie patys žodžiai, tų pačių žodžių prasmė - žodžiu, viskas, ką sukūrė ir sugalvojo žmogus, patalpindamas į griežtas struktūras, tapusias normomis. Tautiškumas yra visų pirma atitinkamas mentalitetas, tai yra per amžius susiformavę žmonių elgsenos ir mąstysenos bendri požymiai, kultūros, jos palikimo ir panašių dalykų įtaka, o taip pat stiprus bendruomeniškumo jausmas bei kone atjauta iš tų pačių žemių kilusiems žmonėms.

Aš suprantu klausimo esmę, tik nežinau, ko juo siekiama...

Manau, kad lygiai taip pat didžiuočiausi, jei būčiau kinas ar peruvietis. Tautinė tapatybė yra tavo mąstysenos dalis, todėl nesididžiuoti ja reiškia atmesti dalį savęs. O kokia toji tautybė, nematau didelio skirtumo. Žinoma, dabar, subrendusiam lietuviu, jau sunku save įsivaizduoti indu... 

labai didžiuojuosi.

kita vertus valstybės sienų vientisumas man ne tiek svarbu, kiek tautiškumo saugojimas, nesipykimas su kaimyninėm ir čia gyvenančiomis tautomis bei tautos vienybė. net ir buvusioje SSRS Lietuva galėjo būti vieninga, ką ir parodė žmonių susikabinimas rankomis Baltijos Kelyje, kaip ir pergalė prieš kitataučių susivienijimą Jedinstvo/Jednosc/Vienybė.