Adomas Mickevičius - Krymo sonetai.

Poezijos mano gyvenime galėtų ir nebūti, bet tokio aukšto lygio eiliuotojai kaip A.Mickevičius, Maironis ar V.Mykolaitis-Putinas yra Lietuvos poezijos aukso fondas ir meistriškumo etalonas. Nu ir kas, kad Adomas rašė lenkiškai, V.Mykolaitis-Putinas išvertė į lietuvių kalbą ir išlaikė visą eilėdaros specifiką ir rimą, kuris, beje, visuose sonetuose yra gaubiamasis (tikriausiai mažiausiai poetų mėgstamas rimavimo būdas - 1 eilutė rimuota su 4, 2-oji su 3-ąja). Visi sonetai itališkojo tipo (4-4-3-3 struktūroje). Visas žodynas (gal ir vertėjo dėka šiek tiek paįvairintas) ir visos tos meninės priemonės (palyginimai, personifikacijos, simboliai, hiperbolės ir pan.) išduoda tai, kad šis poetas tikrai yra profesionalus ir neveltui dažnai lyginamas su Maironiu, didžiuoju Lietuvos dainiumi.

Na, Krymo sonetai, natūralu, yra apie Krymą. Apie vaizdinius, didingus peizažus (juk romantikų paskirtis rašyti apie gamtos grožį). A.Mickevičius sonetuose "Piligrimas" ir "Akermano stepės" prisimena Lietuvą ir pasako tai, kas lietuviui paglosto širdį - tėvynės grožis nesulyginamas su jokiais Krymais ar dar kokiais kraštais. Adomas pagal tai, kaip jis apibūdina Lietuvą, yra labai riebus romantikas (pala, aš dar neskaičiau "Pono Tado", gal po kelių dienų, kai tai padarysiu, aš tą faktą hiperbolizuosiu dar labiau). 

Na, negaliu negirti tokios poezijos ir rašau 9 balus.

Onorė de Balzakas - Tėvas Gorijo

Dėčiau į rinktinių knygų lentyną kartu su V.Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly", E.M.Remarko "Juoduoju obelisku" ir Č.Milošo "Pavergtu protu" ir reiškia didelius aplodismentus gerai knygai.

Balzakas pavergė mane dar pernai, kai aš skaičiau "Eugenija Grandė", kurią galima lyginti tam tikrais aspektais su "Tėvu Gorijo". Abiejose, kaip realistinėse knygose, pakankamai daug sentimentalumo (dėl to galima dėti į tą pačią lentyną su "Altorių šešėly" ir "Juoduoju obelisku"), tačiau, kaip rašytojo realistinei krypčiai pridera, labai daug tikroviškų smulkmenų, viskas pagrįsta žmogaus praktinėmis galimybėmis, o ne neįmanomais tikslais (kaip dažnai būva pas romantikus). Dialogai, turintis 20 puslapių apimti, gal mums, trumpųjų SMS žinučių visuomenei nesuprantami, bet aš nepeikiu autoriaus už griozdiškumą, nes tuose 20 puslapių papasakojamas toks realijų kratinys su filosofijos ar net psichologijos prieskoniu. Kiekviena knyga privalo turėti idėjinį pagrindą - šioji jį tikrai tvirtą turi. Aklas tėviškumas ir beribė meilė duktėms kontrastingai kaip dukterų šaltumas tėvui ir tas asmuo joms tik kaip karvė, iš kurios melžiamos įvairios gėrybės (turiu omeny pinigus). O tėvas ne milijonierius, kad galėtų nupirkti grafienei de Resto (vienai iš dukterų) naują prašmatnią suknelę pokyliui. O XIX amžiaus vyrai yra tokie šalti, kodėl Paryžiuje meilužių buvo daugiau negu vyrų pagal oficialią santuoką, aišku kaip dieną. Jaunas provincijos žmogus tikrai yra pasimetęs šitame diduomenės kaukių baliuje. Kilni ir nesutepta širdis čia retas egzempliorius, o toji aristokratija, kaip pasakytų V.M.Tekerėjus, yra visa snobų šutvė. Taip, kas tas provincijos dvasinių vertybių tikrumas prieš snobišką kaukių balių. Todėl Eugenijus yra priverstas pasitelkti tuo, kad jis turi valios pamiršti tikrumą dėl noro, kurio jis aktyviai siekia - iškilti toje diduomenėje. Įsivaizduoju, kaip žmogui, gimusiam nekilmingam, sunku persiorientuoti savo gyvenimo eigoje ir jeigu tą romaną tęstume toliau, negu parašęs de Balzakas, turbūt rastume tai, ko galime laisvai tikėtis - Eugenijus pamiršo diduomenę, nes šioji ji išspyrė, ir grįžo prie mokslų. de Bosean nelaiminga meilė ir pabėgimas kaip įrodymas, jog po kilmingos moters kauke dar egzistuoja tyrumas ir tikrumas.

Aišku, pati sentimentaliausia vieta neabejotinai buvo pabaiga, Tėvo Gorijo paskutiniai monologai merdint, mirtis ir laidotuvės, į kurias neatėjo nei viena iš dukrų. 

Tai vat tokia masė realijų vyrauja romane ir būtų galima vardinti dar ir dar. Griozdiški daiktų, vietų aprašymai gal ir gali pagadinti visą įspūdį tokiam skaitytojui, kuris ieško tik veiksmo, bet ne man; aš jau galėčiau ant kaktos klijuotis "realizmo fanato" etiketę. Crazyz žodžiai, kad tai buvo viena geriausių mokyklos laikais skaitytų knygų, patvirtina tą, kad mūsų skoniai turbūt sutampa. Nedaug kol kas perskaitytų knygų galėtų pasigirti pirmavimu prieš daugiau tragizmo turinčią "Eugenija Grandė" arba daugiau dramatizmo slepiantį "Tėvą Gorijo". Rašau 9,5 balo.

Erichas Marija Remarkas - Vakarų fronte nieko naujo.

Trečioji šio autoriaus skaityta knyga ir šiek tiek jau skiriasi nuo praeitų dviejų. Pirmiausia tuo, kad veiksmas vyksta ne pokariniu, o karo metu. Daugiau visokių vaizdingų kraupumų ir kitokių velniavų, sužadinančių skaitytojo vaizduotę pasitarnaujant ir įtraukti jį labiau į tą knygą. Manau, amžinai populistinė visuomenė daug mieliau skaitys apie tai, kaip išneša velniop žmones sprogstančios granatos negu tai, kaip kažkoks karą pergyvenęs cinikas kovoja su savimi ir dar pardavinėja paminklus. Duokite ranką nukirsti, bet nepakeisit mano manymo, kad tai bene pagrindinė priežastis, kad "Vakarų fronte nieko naujo" yra populiariausia šio rašytojo knyga ir bene numeris vienas to, ką rekomenduoja perskaityti mokyklose iš šio autoriaus repertuaro (o žinome, jog mokyklos dažniausiai ir siūlo tai, kas yra tipiška ir šimtus kartų nublizginta bei pripažinta).

Siužeto specifika manęs nesužavėjo. Bene panašiai ir aš dėstau savo kūrinėlių struktūra - mišrainė autoriaus sukurtų nenuoseklių epizodų, turinčių tik chronologinį sąryšį. Gal ir kažkas ne tokio nušlifuoto ir visiems iki įgrisimo pažįstamo kaip ištisas tvarkingas siužetas, bet ir nieko itin nuostabaus. Turinys, palygintinai su "Trimis draugais" ar "Juoduoju obelisku", gan mažiau patrauklus man asmeniškai, nežinau, ar kitiems - tie ilgi pamąstymai, besikartojantys ištisus puslapius ir turbūt bylojančius tik vieną esminį faktą, kurio buvo galima ir nekartoti keliolika kartų - "karas yra blogai". Na, tokios idėjos, kaip "kare žmogus tampa gyvuliu", "kare žmogus daugiau nei bet kur įgija patirties ir išminties", "iš karo žmogus grįžta cinikas ir nebemokantis kurtis sau svajonių", "karas išmoko daugiau nei bet kokia mokykla", "kol karas kažkam naudingas, guldomi milijonai paprastų civilių galvų", "patriotizmas ir sąvokos "karas" didybė, kurių buvo ugdoma mokyklose, yra melas" gal ir šiek tiek paįvairina bendrą kontekstą, bet tai nenauja. Na, čia kaip tik gal reiktų kritikuoti "Juodąjį obeliską", nes jis parašytas beveik trim dešimtmečiais vėliau negu "Vakarų fronte nieko naujo". Bet jame jos pateikiamos subtiliau ir brandžiui, kokybiškai įlipdytos į kontekstą, o dabar perskaitytame romane visas tas daiktas gan padrikas ir netvarkingas, o man (save galėčiau vadinti gurmanu) rūpi ir estetika: kaip nevalgau bet kokio jovalo, taip ir nepakenčiu bet kokio jovalo mene (nebent tas jovalas tampa kūrinio ašimi - tam yra skirtos ekspresionizmo ar avangardo kryptys). Tuomet gal aš labiau stengčiausi sustiprinti siužetinę liniją rizikuodamas padaryti romaną labai panašų į "Tris draugus", nes dabar labai primena kažkokio mėgėjo atidirbtą dienoraštį negu pripažinto rašytojo vertinamą darbą. 

Kitokios realios priežasties, dėl ko būtų galima kelti šitą darbą, nesuradau. Na, stilius "remarkiškas" - kandus, nuoseklus, bet estetiškas ir lengvai virškinamas, nėra jokių nukrypimų į sausas teorijas. Tuo šis autorius ir patraukia didelę dalį skaitytojų, kad visa, kas yra romanuose, yra suregzta taip, kad nekiltų dėl to jokių abejonių, o faktai tėra tik priedanga ir konteksto pamatas. Pripažinkime, kad jeigu toks romanas nebūtų paremtas kažkuo realiu, jis taip pat būtų buvęs palaida bala, todėl Remarkas gali džiaugtis, kad gyveno tinkamu laiku rašyti tokius dalykus, kitaip sakant, jis buvo epochos rašytojas, bet vienas iš nedaugelio, išlikęs ant bangos šimtmetį ir įėjęs į istoriją, ir, tikėčiausi, ilgam.

Rizikuodamas gauti į kailį nuo didžių Remarko gerbėjų rašau romanui 8,5 balo. (priminsiu, jog "Trys draugai" ir "Juodasis obeliskas" gavo riebius 9,5 balo ir daugiau liaupsių negu šis darbas)

O'Donohue - anam carA (sielos draugas): keltų pasaulio dvasinė išmintis (Tyto Alba)

Na matai, mane labiausiai žavėjo ten likimo ir lemties tema, tad, matyt, būčiau bet ką atidavusi, kad galėčiau ties tuo knaisiotis.

Pačios odės, tiesa, nebuvo itin įdomios, bet tie visi kursiniai man labai padėjo baigiamajam-diplominiam darbui - o tuomet jau rašiau iš likimo/lemties tema Romėnų poezijoje ir buvo gerokai, gerokai įdomiau ir mąsliau.

.

Ursula Poznanski - „Erebas“

Turėjau šią knygą perskaityti, nes ji man buvo padovanota ir jau dulka daugiau negu du metus lentynoje. Nenusivyliau, bet neliaupsinsiu.

Pirmoji grynai fantastinė jaunimo literatūros knyga, kurią aš perskaičiau IKI GALO. Didelis pasiekimas, ar ne. Na, bet šios knygos antrąją pusę aš suryjau per naktį (kai baigiau, vis tik jau buvo 5:30 ryto).

Pirmiausia apie kalbos stilistiką - vertėjas greičiausiai pasistengė išversti taip, kad tekstas atrodytų kuo lengviau skaitomesnis. Tai tiesa, tai popsas. Banalybių pilna, jau nekalbėsim apie besaikį netaisyklingos struktūros "tuo tarpu" vartojimą (užfiksavau mažiausiai 7 kartus).

Pereinant prie siužeto - kol daugelis knygų pina kelias siužetines linijas lygiagrečiai, čia atsiranda kita bėda - nors viena siužetinė linija, tačiau apie vidurį knygos skyla į dvi dalis. Jas pavadinčiau taip: "Nikas sąjungoje su Erebu", "Nikas prieš Erebą". Ar neskamba per daug priešiškai? Galbūt, bet keisti tie knygos vaizduojami paaugliai. Nieko tam slaptam kompiuteriniame žaidime ypatingo neužfiksavau, bet žaidžia, taip kažko nori, siekia, o  ir realybės užduotys verčia sunerimti. Kai žaidimas prašo tavęs nunuodyti savo anglų kalbos mokytoją - nu jau čia kartais pasiekiamas ryškus kai kurių įvykių persūdimas. Keistas man ir pagrindinis herojus - putojas, plėšo akis, teisina, o kai knygos veiksmas persirita į antrą dalį, kai yra išmestas iš žaidimo, tampa didžiausio jo priešu, taip aktyviai bando sužlugdyti. Dėl Emilės? Taip, kalbu apie paaugliškos romantikos elementą, kuris irgi pasirodė keistai, t.y. per greit įvykęs.  Apskritai daug kas buvo nesąmonė, bet man įdomiau ne veiksmas, o informacija ir idėjos, todėl antrą dalį žymiai labiau vertinu negu pirmą, nes antroji knygos pusė staiga tampa kažkokiu detektyvu, tikrojo žaidimo tikslo ieškojimu. Keista, kad visą tą padaro vienintelis daiktas - google paieška. Kriminalinė istorija po nekalto, bet įtartino žaidimo kaukė - gal ir neblogas sprendimas fantastinio paauglių romano kontekste, bet turbūt aš ne paauglys - neskaityčiau, jei tai nebūtų toks popsas, kada skaitydamas jau skubi versti kitą puslapį ir vis keli klausimą "o kas toliau? o kas toliau?". Toks knygų skaitymas yra tiesiog ryjimas.

Kas graudžiausia, nerandu nei vienos vertingos idėjos, kuri būtų skelbiama kaip potekste. "Nebūk savanaudis, nebus kriminalo" - jo, tai turbūt vienintelė labai pigi rasta idėja. Niekaip nepaperka. 

Nors ir knyga įdomi, tačiau esu kritiškas vertindamas ją objektyviai. Turbūt nepadarysiu klaidos, jei šiai knygai parašysiu 4 balus.

O Dieve. Tau dabar užuojautą reikšti, ar gal kokios kitokios nuomonės apie šitą knygą esi? Nes aš tai kai kurias odes žiovaudamas ir norėdamas praversti skaičiau.

Oho, kokią netikėtą knygą skaitei!

Aš (ir) iš jos 3 kursinius rašiau ; )

M. Cole - ''Revenge''.

Gryyynai isivaizduoju kaip per ateinancius pora metu bus pastatytas ir filmas. as, jau net ir matau aktoriu, mano galva, puikiai galincius suvaidinti knygos personazus, pavydziui: Michael'a - Jonathan Rhys Meyers. arba koks Jake Gyllenhaal. Josephine, sita absoliuciai sutrikusi gyvenime jo zmona - Kate Bosworth, arba mmm dar geriau C. Blanchett, dukra bus O.Wilde. ir siaip visi draugai ir dedes ir tetos jau turi veidus mano galvoj...

o jeigu apie knyyyga - realiai kai perskaitai, tai kaipo ir aisku, kad ji visa apie seima, blogus-gerus-normalius zmones. Apie ziauriai neeeenooormalia, su standartais lyginant, ju seima. Mastyma. poelgius ir ju pasekmes. Draugyste, 'veida' aka 'the face' juodajam versle ir judejima I prieki, tsakant. zo, daug balu. nieko keisto, kad visos stotys buvo iskabinetos dideliais plakatais, ir visuose zurnaluose ir laikrasciuose kritikai graziai apsnekejo - nu netuscia reklama, ne is pirsto lauzti grazus zodziai.

M.K.Sarbievijus - "Lemties žaidimai"

Suintrigavo tai, jog visi vyresnieji mokiniai jo bijo kaip nežinia ko. O dabar tenka įsitikinti, kodėl. 

Renesanse turbūt panegirikos ir odės buvo populiarios, nes jei taip, tai Sarbievijus yra tikras jų meistras. Bet kaip virškinti pompastiką ir tokį sunkiai sveiku protu suvokiamą tam tikrų asmenų, apie kuriuos yra rašoma, iškėlimą. Atseit, kai tu esi, pieno upės teka, medaus kalnai stūkso (beje, kažkas panašaus kažkurioje odėje taip ir buvo). Ir visos blogybės tiesiog išgaruoja. Nu nežinau, man toks dalykas sunkiai virškinamas, kartais tokie, XXI amžiuje atrodantys kaip padlaižiavimas, žodžiai ir šleikštulį kelia. 

Vertimas gan abejotinas. Turėjau toje pačioje knygoje ir lotyniškus originalius eilių variantus ir man pasirodė, kad vietomis kažkas supainiota. Nors ne mano kompetencija kritikuoti, lotynų kalbos net tvirtų pagrindų neturiu, tik kai kuriuos žodžius žinau. Ir kalbant apie stilių - visa strofika ir eilėdara lotyniškame variante puikiai jaučiasi, o lietuviškame staigiai išgaruoja.

Vis dėlto, autorius gilinęsis ir vartojęs antikinę eilėdarą paliko kitą sritį - savo tuščiažodžiavimą. Ir temos nukrypimas - paprasčiausiai iš 60 eilučių apimties odės tik pirmos 10 ir paskutinės 5 atitinka pagrindinę idėją ir pavadinimą, o daugiau plaukiojimas paviršiais. O kur dar įvairios banalios klišės, besikartojančios per dešimtis kūrinių - juk iškart atmuša tokią poeziją skaityti, kur vos ne kiekviename kūrinyje viskas auksu spindės.

Didžioji dalis visų eilių yra krikščionybės tematika, labai daug surištų su "Giesmių giesme", bet meilės tema nebuvo tai, kas dominavo. Pagiriamiosios odės labiau. Taip pat bene visur yra antikinės graikų, romėnų mitologijos elementų. Na, ir įvade leidinio rengėja minėjo, jog bene visą savo techniką Sarbievijus perėmė iš Horacijaus (romėnų poeto). Taip pat mėgstami karų, mūšių vaizdiniai, amžiais pabrėžiama kovojančių vadų didybė, o karių - narsa ir tvirtybė.

Svarbiausi punktai apie Sarbievijaus kūrybą:

*Likimo permainingumo tema dominuoja (neveltui "Lemties žaidimai" - leidinio pavadinimas)

*Gyvenimas per trumpas atlikti viską, ką nori. (gera idėja, tačiau per daug jau savaime aiški)

*Esminių pasaulio gėrybių sumaterialinimas (medaus ir pieno upės, auksas, deimantai ir pan. - lyg tai būtų labai reikšminga, ir tame kontekste dėl to pasigendu dvasinių vertybių išryškinimo)

*Realybė kaip sapnas arba kaip spektaklis, kuriame kiekvienas individas turi jam skirtą vaidmenį, kurį turįs suvaidinti.

*Praeities kartos daug didingesnės už dabarties. (tą randame ir šių laikų pagyvenusių žmonių mąstyme)

*Į pyktį pykčiu nevalia atsakyti (vėlgi, gera idėja, tik labai jau akivaizdi)

*Sėkmė silpnina valią, nesėkmė grūdina. (Puiku! nors viena man patikusi idėja)

*Po mirties visi tampa lygūs. (gilu, bet abejotina, kaip ten su tuo "pomirtiniu" gyvenimu)

Apibendrinus, viskas remiasi krikščioniškomis tiesomis ir autorius bijo toliau žengti nustatytų religijos rėmų.

Labiausiai patiko epigramos - trumpi, hegzametru ar pentametru rašyti kūrinėliai, bet jose aptikau daugiausiai vertingų idėjų, bet mažiausiai panegirikos ir beprecedenčių iškėlimų. Tos dvi poemos irgi gan neblogos, bet vienoje iš jų (apie vieno iš Radvilų vestuves) visą laiką tik ir kalbama apie Radvilų didybę, tai čia irgi tas perspaudimas manęs net nesuintrigavau. Epodės dar kažkiek kažkiek užkabliavo, bet odės tai prakeiksmas - trumpos, bet tokios beletristikos.

Sunku objektyviai vertinti tai, kas neužkabina tavęs taip, kad susidomėtum tuo. Sarbievijaus poezija nors ir technine puse stipri, tačiau idėjine - silpna. Ta proga nedrįstu rašyti daugiau 5,5 balo.

aš neturiu perskaitytų knygų [deja] skaitau brolių Wonakotų Mikroekonomiką/Makroekonomiką, Saulius Urbonavičius "Marketingas"/pačiolis/, Lietuvos Raudonąją Knygą (nykstančios ir išnykusios gyvūnų bei augalų rūšys, 1992m. versija), CCCP enciklopediją (įeina ir Lietuvos TSR duomenys) -> istoriją. O dar St.Kingo Nemigą` iš fiction. O dar ... enciklopediją-žinyną apie visą mūsų žmonijos istoriją visais laikais, apimant viską & visus

Andrius Tapinas – Vilko Valanda

Knyga, iš kurios tikies kažkokio pigaus šlamšto, bet vėl, Einaras įsipainioja į gan įdomios knygos skaitymą. Tai netgi pirma knyga, kurios ir recenzijas peržvelgiau, permečiau akimis, kad matyčiau, ką įvairūs recenzentai sako apie šią knygą, nes bendras vaizdas po knygos užvertimo buvo „gerai, siužetas geras, istorija gera, įdomu, o kas blogo?“ ir stop – nebežinai ką bepasakyti. Todėl toks abejotinas kritiškumas kalbant apie šią knygą leidžia teigti, jog ji tikrai ne geriausia mano skaityta knyga, bet toli gražu ir ne blogiausia. Galbūt ir aukso viduriukas.

Pirmiausia – daugiausiai diskusijų sukėlęs vaizdinis knygos apipavidalinimas. Na tikrai, kartais norėjosi išspausti frazę „nežudykime medžių, mažiau popieriaus niekams paišykim“, bet aš į smulkmeniškas stilistines detales ne taip jau ir kreipiu dėmesį. Juodos tamsios kiekvieno skyriaus užsklandos ir vos keli tie blankūs ir prastos kokybės komiksai neturėtų keisti bendrojo įspūdžio apie knygos turinį, tačiau labai apmaudu, jog per mažai iliustracijų. Gerai prisimenu tik Ratuso ir Laumžirgio piešinius, buvo dar keletą, bet per knygą, kurios apimtis viršiją pusę tūkstančio puslapių, galėtų būti ne vienaženklis skaičius iliustracijų. Bet, žinoma, mažiau nevykusių juodųjų užsklandų, kurios užėmė bent aštuntadalį visų knygos puslapių.

O ką jau gali žadėti pradžia – atsiverti ir matai: gan banalią dedikaciją savo šeimos nariams, intriguojantį senovinio Vilniaus žemėlapį ir veikėjų sąrašą. Trys objektai ir trejopas kūrinio įvaizdis: 1. Banalus kūrinys; 2. Faktais grįstas istorinis romanas; 3. Veikėjais pergrūstas nuotykių romanas – ir šitie įvaizdžiai bus bet kuriuo atveju sugriauti, lyg ir turėtum visą tą įžangą apibendrinti labai populiariu posakiu „nespręsk apie knygą iš viršelio“.

Daug kas Andrių Tapiną kritikavo dėl debiutantiško rašymo stiliaus. Na, man jis nekliuvo. Bet čia dėl to, jog tai buvo knyga, kuri reikalauja ją pačią suryti kaip sotų ėdalą, o ne mėgautis kaip gurmanišku patiekalu. Kitaip tariant, knyga, sutverta tiesiai šviesiai populistiką mėgstančioms skaitytojų masėms, neužeinančioms į knygynus, bet perkančioms knygas kasmetinėse mugėse arba maximose.

Bet išsireiškimu, kad knyga yra popsas, nekonstatuoju jai esant tik nekokybiškam produktui.

Siužetas, kaip jau minėjau, išties įdomus. Ir netgi jei reiktų apibūdinti šią stimpanko žanro knygą kitaip, tai ją drįsčiau pavadinti fantastiniu istoriniu nuotykių detektyvu – griozdiška kompozicija, bet šioje knygoje nemažai egzotikos ir įvairovės, todėl drįstu išsišokti ir pastebėti šitą pliusą. Tačiau net ir veikėjų, kurių yra labai daug (neskaičiavau, bet gal ir triženklį skaičių išstenėtume), skaičius man nekliuvo. Bet kad daugelis jų labai epizodiški – faktas, o ir siužetinės linijos net ne viena ir ne dvi. Galėčiau įvardyti kelias – politinė arena, detektyvinė arena, Milos-Tvardauskio arena ir momentiškai apsireiškiančios kitos sferos (Efraimo istorijos, smuklių vaizdiniai ir konfliktai ir pan.). Tačiau visos siužeto linijos siejasi tuo, jog mieste dedasi keisti dalykai ir kaip kokioje kriminalinėje istorijoje, autorius siekia vieno – išaiškinti viską taip, kad nekiltų jokių klausimu. Kai kurios kulminacijos šokiruoja, o galiausiai supranti, kad nedaug trūksta iki meksikietiško serialo, kur kažkoks neutralus veikėjas staiga tampa pagrindinio veikėjo turčiaus dukra/sūnumi, o po to paaiškėjo, jog didžiausias jo priešas yra jo brolis/sesuo. Taigi, tokių keistų sąryšių buvo ir tai yra vienas iš tokių veiksnių, kurie sukelia daug intrigos ir tampo skaitytojo nervus ir verčia jį būtent „ryti“ tą knygą, kad kuo greičiau sužinot atsakymus į visus klausimus. Toks tas siužetas, gan populistinis.

Sako, jog Vilko valanda turėtų patraukti istorinių nuotykių mėgėjus, tačiau ten nesimatė baisiai tos istorijos. Faktas toks: parašytas, kad veiksmas vyksta 1905 metais, bet tų metų dvasios nesijautė. Išties, tos ilgos kalbos apie įvairius atradimus (jau egzistuojančius ar iki šiol neegzistuojančius) mane kaip mokslinės fantastikos (bet ne visokios fantastikos su bakuganais ar juodosiomis magijomis) mėgėją patraukė. Ir tik tie atradimai sudarė vaizdą ir tai, jog transporto priemonės yra dirižabliai, vežimai bei traukiniai, sudarė vaizdą, jog veiksmas vyksta atsilikusiame arba praeities krašte.

Ir šiaip, galbūt buvo tų pasikartojančių posakių, dar kalbant apie stilių, bet dar įdomiau yra tai, jog yra ir tokių atsibodusių ir net legendinėmis tapusių reklaminių klišių, puikiai įsiminė „prekybos ir pramogų sostinė“. Čia kieno, kokio Akropolio turbūt, ar ne? O ten taip šaunuoliai iš Pernaravos (o šis kaimas, beje, yra mano krašte), apibūdina patį Vilniaus miestą. O kaip toji vargšė Bėdų rožė... Ir sienų tepliotojas Solomonas Kleinas. Ir tas pats Viršūnių susitikimas. Atrodo, jog bene pusė visos knygos detalių šiaip ar taip susijusios su nūdienos įvykiais bei vaizdiniais.

Apibendrindamas galiu paminėti, jog tai knyga, verta 46 litų, įdomus siužetas, įdomi istorija, lengvai skaitomas skaitalas, bet ir reikia paminėti, jog Andriui Tapinui yra daug kur tobulėti. Todėl su pasiliekamu rezervu rašau optimalų balą pagal dabartinę situaciją – 8 balus, ir bereikia laukti turėjusios šiemet pasirodyti, o dabar jau kalbama, kad pasirodys tik kitais metais, „Maro dienos“.

Erichas Marija Remarkas - Juodasis Obeliskas

Antroji šio autoriaus knyga po "Trijų draugų". Perskaityti paskatino vienareikšmiškas šios knygos palankus vertinimas, kurio dar daugiau girdėjau, kai žmonės, pamatę, kad aš su savim turiu šią knygą, pamėtėjo tokias pastabas, kaip "turi gerą skonį" arba "viena geriausių skaitytų knygų". Norėjau joje atrasti stebuklą. Stebuklo neatradau, bet pagiriamųjų žodžių turiu.

Visų pirma, ši knyga labai lygintina su "Trimis draugais". Žinoma, Remarkas negalėjo pasigirti savo kūrybiniu įvairumu, kadangi visi jo romanai klostosi panašiai ir pagrindiniai charakteriai būna labai panašūs, jei imtume lygintį Robertą Lokampą ir Ludvigą Bodmerį. Abu yra pasmerkti gyventi vidutinišką buitinį gyvenimą dėl pragyvenimo, tačiau visada juose vyrauja gilesni klausimai ir problemos, į kurias atsakymus jie nori sužinoti. Todėl veiksmas ir vyksta keliose plotmėse: buitinė plotmė (šiuo atveju - darbas antkapių firmoje), filosofinė plotmė (patraukiantys dialogai su Vernike, Bodendiku, Knoblochu ar kt.) ir dvasinių išgyvenimų plotmė (ryškiai su Izabele, mažiau su Gerda). Izabele šiame romane galima lyginti su "Trijuose drauguose" veikusia Pat, bet tai visiškai skirtingos moterys pagal savo charakterį, bet jų reikšmė autoriui - vienoda. Tuo labiau, dažniausiai yra perimama pozicija, jog moteris visada klausia, o pagrindinis veikėjas (Ludvigas ar Robertas) atsako, tačiau moteris pati daug daugiau tiesų įskiepyja, užpildo vidines "skyles", galbūt "pramuštas" patyrimų fronte... Lyg moteris būtų tas subjektas, kuris teiktų prasmę gyvenimui.

Abiejuose romanuose slypi praradimas (Pat mirtis arba Izabelės [Ženevjevos] pasveikimas), lyg ir kažkaip šovė mintis sudaryti tokį kalambūrą, žodžių žaismą, su žodžių junginiu "prarastoji karta", kuriai Remarkas priskiriamas kaip žymiausias to laikotarpio rašytojas.

Neišvengiama ir buitinė ir materialinė plotmė, kuri man visada patinka, nes pats esu gana buitiškas, žemiškų vertybių žmogus, tai visada pastebiu ir veiksmo socialinę bei ekonominę plotmę. Tas infliacijos burbulo kilimas kiekviename skyriuje ir sprogimas pabaigoje, paminėjimas dėl infliacijos vykstančių savižudybių, kurios neša pelną antkapių firmai (slypi sarkazmas), pats sarkazmas yra Knopfo figūra romane - jo šlapinimasis ant Obelisko ir situacija, kai jis, "degtine susirgęs ir ja išsigydęs" nusipirko sau paminklą ir įvyko staigi defliacija, jam nespėjus užsidirbti parduodant paminklą. Taip, tokie siužetiniai mikroposūkiai mano dėmesį visada atkreipia, ir dar labiau, nei kūrinio esmė.

Filosofijos persmelktas kūrinys, kaip ir, numanydamas sakau, daugelis Remarko romanų. Genialios idėjos. Atkreiptini yra įvairus dialogai, kurie gali būti ilgi ir varginantis (a la kito vokiečių rašytojo H.Hesės stilius), tačiau gilūs ir atskleidžiantys didžiąsias gyvenimo problemas ir esmes. Pavyzdžiui, Ludvigo ir Bodendiko pašnekėsiai apie tikėjimą, konkrečiai, krikščionybe, su Vernike - apie tam tikras gyvenimo esmes, o su Izabele - apie aukščiausius jausmus ir pojūčius, su Georgu - apie žemiškuosius poreikius ir malonumus... Visapusiškai apsvarstomi klausimai. Patiko žinoma ir perteikimo forma: sarkazmas, ironija, vaizdingi posakiai, platus žodynas. Jaučiamas atkreiptinas dėmesys į tokias esmines egzistencijos sąvokas, kaip gimimas, gyvenimas, mirtis, taip pat ir į smulkesnes kazuistikos problemas. 

Pastebėčiau, jog veikėjas yra nerealus egoistas, gana panašus tam tikrais užsispyrimo ir smalsumo būties klausimais aspektais į pavėluotai bręstantį paauglį ("Pavėluotos jaunystės istorija"!), bet negalima nuvertinti Ludvigo kaip neišmintingo - visi herojai yra gana išmintingi, ir čia Remarkas kažkiek prasilenkia su realybe, bet tai ne bėda, tai tik smulkmena. Hesė irgi turėjo tą ydą, jog pas juos nebuvo tų veikėjų, kurie nebūtų mėgę filosofuoti. 

Dar šiek tiek apie pabaigą - įdomus pasirinkimas. Atrodytų, jog romano veiksmas yra trumpas, vienerių metų, atrodytų begalybiškai ilgo gyvenimo fragmentas, bet paskutinis skyrius šią idėją sužlugdo, kadangi autorius apibendrina visų veikėjų likimą. Tačiau Remarkas jau antrą kartą prašovė su pabaiga - aš mėgstu pompastiškas pabaigas, pasibaigiančias netikėtai (H.Hesė - "Stiklo karoliukų žaidimas" ar I.Simonaitytė - "Aukštujų Šimonių likimas") arba bent jau su kažkokia tąsa, neužbaigtumu, bet sausi apibendrinimai manęs dažniausiai nepaperka. "Trijų draugų" pabaiga nebuvo apibendrinimas, tačiau kiek banaloka irgi.

Pora citatų:

"Pavienė mirtis visada yra tikra mirtis, o dviejų milijonų mirtis - tik statistika" (paradoksali gyvenimo realija)

"Kam malonu klausytis, kad jo laukia raganosio likimas" (atskleidžiama egoistinė individo prigimtis)

Taip pat noriu parašyti tokią ištraukėlę apie Knopfą ir egzistencialistinę keliamą problemą: "kodėl mes čia esam?" ir "kur progresas?". Vienas labiausiai patikusių pamąstymų:

"Dar valandėlę pastoviu kieme ir mąstau, kad gamtai prireikė milijonų metų, kol ji, vystydamasi nuo amebos per žuvį, varlę, stuburinius ir bezdžiones, sukūrė senąjį Knopfą, būtybę, prikištą fizikos ir chemijos šedevrų, turinčią genialią kraujo apytakos sistemą, širdies mechanizmą, kuriam galima himnus giedoti, kepenis ir du inkstus, su kuriais palyginti "IG" dažų fabrikai - tik juokingos namudininkų dirbtuvėlės; ir visas tas per milijonus metų stropiai tobulintas šedevras, vadinamas atsargos viršila Knopfu, sukurtas tiktai tam, kad trumputę savo žemiško gyvenimo atkarpą kamuotų vargšus kaimo vaikinus, o paskui, gaudamas padorią pensiją, pavirstų girtuokliu! Iš tikrųjų Viešpats Dievas kartais per daug stengiasi dėl menko nieko!"

Taigi, sunku pasakyti man, ar man labiau patiko "Trys draugai", ar "Juodasis obeliskas", jos abi genialios, bet iki mano idealo dar pritrunka kažkokio nedidelio žingsnelio, kaip sakant, neužkabino taip stipriai ir neprislėgė taip stipriai ir neprivertė taip giliai susimąstyt, kad rašyčiau kūriniams 10 balų. Laikausi lygybės principo, ir kiek daviau "Trims draugams", tiek duodu ir šiam kūriniui: 9,5 balo.

Kristijonas Donelaitis - Metai

Nėra jau taip blogai, kaip daug kas mėgsta apšnekėti. Kiek anksčiau, kokie 4 metai atgal, esu skaitęs tik tam tikras ištraukas, galbūt kokiam nors skaitinių vadovėlį buvo ar kažkas panašaus. Bet perskaitęs visą 4 dalių poemą susidariau kiek kitokią nuomonę apie šį kūrinį ir jį bandysiu įvertinti objektyviai.

Žavu net atminti, jog tai, ką skaitai, yra XVIII amžiaus kūryba, labiausiai Europoje gretintina su Apšvietos epocha, ir iš esmės, kažko tokio tikrai būta. Metai, tenka patvirtinti, dėl archajiško žodyno ir struktūros, stiliaus, dėstymo, yra sunkiai skaitomas kūrinys, tikrai, kartais perskaitai porą eilučių, ir nebesupranti, ką perskaitai. Laimei, dar tokiu atveju leidinio gale yra žodynėlis. Bet nebuvo jau taip baisu, kaip skaičiau ištraukas prieš 4 metus. Per tą laiką matyt labiau pažinau senąją literatūrą ir jau labiau suvokiau tekstą.

Bet svarbiausias aspektas yra tai, jog šitas žmogus ne tiek ir daug atsilieka ir nuo XIX ir net XX amžiaus literatūros. Tekstas bent jau ne Nėries seilėtėkiai - kur vyšnios žydi ir bangų mūša... Yra suvokiamas tas paralelizmas tarp gamtos ir žmogaus, kodėl gi ne, bet Nėries eilėraštyje, ar matėte žmogų? Ne. Donelaitis kaip tik buvo galbūt Apšvietos idėjų pasigavęs žmogus ir jo tekstas, matyt, buvo skirtas kaip koks tam tikrų idėjų rinkinys. Taip, svarbiausias aspektas yra tame, jog tai problematinės tematikos kūrinys. Kristijonas rodė buitį ir žmogaus apybjaurę prigimtį, kaip tą darė jau rimtesni XIX amžiaus Europos realistai. Kadangi esu realizmo krypties gerbėjas, tai šitas kūrinys man dėl to patiko. Bet vis dėlto, siužetas buvo toks "sviestas sviestuotas" - žmonės ošė, šventė, dirbo ir valgė - nieko rimto. Čia didelis minusas. Bet iškeliamos idėjos: žmogus yra materialistas, nieko nesėjęs nori pjauti, nori tik ošti, bet ne dirbti, apsileidęs, praradęs tikėjimą Dievu ir pan. K.Donelaitis patvirtina ir nūdienos problema, jog seniems žmonėms atrodo, jog jaunoji karta tik regresuoja (džiaugiuosi, jog mano senelis su tuo nesutinka). 

Pasirašiau iš knygos tam tikrų, labiausiai to meto problematiką ir apskritai, nuolatinę žmogaus prigimtį nagrinėjančias eilutes:

- "Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori, / Juk neprivalo ji tau duot, negavusi nieko"

- "Ar nežinai, kad būrs nor grėčną grūdą sulaukti, / Tai pirm to jisai tur grėčną šūdą pakrėsti"

- "ar tau dievs savo gėrybes / Mums kasdien visur ir taip dosniai dovanoja, / Kad mes jas tik vis, kaip kiaulės ėsdami, rytum?"

- "Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę / Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai / Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta / Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro"

- "Iš gi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos / Ir ik mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja"

Kaip matot, Donelaitis nori pasakyti, jog mes turime dėkoti Dievui, jog gavome privilegiją gimti ir gyventi ir naudotis jo sukurtais dalykais. Žmogaus prigimtį "gauti viską iš nieko" Donelaitis aršiai kritikuoja ir net su ironiška pašaipa. Kartais galvoju, jog jauniesiems literatams iš senovės tik reikia mokytis ironijos ir humoro, nes tiek prieš tai skaitytas Sruoga daro meistriškai, o ir Donelaitis prieš daugiau nei 200 metų tą darė taip pat ir gana neprastai. Žmogaus nesusivokimas, kad reikia atkentėti, sutarti ir gyventi už kažkokią kainą, autoriui nesuprantamas. O paskutinė citata - tikras kirtis žmogaus likimui.

Tai tokia trumpa apžvalga. Nors kūrinio problematika man patiko, bet visa stilistika ir siužetas ne. Todėl bus 7,25 balo.

Sabaliauskaitės "Silva Rerum III". Už antrąją dalį labiau patiko. Nors labiausiai man visgi patiko pirmoji Silvos dalis. 

Balys Sruoga - Dievų miškas

Vienas žmogus, kai pareiškiau keletą nusiskundimų apie šią knygą, paminėjo: "Welcome to privalomoji literatūra". Kol kas man dar to nereikia, bet aš esu tas žmogus, kuris mėgsta viskuo pasidomėti iš anksto. 

Galiu pasakyti vieną tokį dalyką, kad ji labai sunkiai man skaitėsi. Atrodo, nepalyginsi su kokio Milošo beletristikomis, bet galbūt tai ne mano tipo knygos? Vis dėlto, šią knygą verčiau laikau kažkokia pažintine dokumentine medžiaga apie tuos vokiškuosius lagerius labiau nei grožinės literatūros kūriniu. Na, žinoma, matosi tai, kad rašė ne bet koks nupiepėlis apie kokios nors kelionės įspūdžius, bet knygos siužetas daugiau nieko ir nesako. Koncepcija įdomiai sumodeliuota: pirmieji skyriai apie vykimą į lagerį ir pirmąsias dienas jame, po to visas stambus vidurys buvo gan nuobodokas, nes ten dominavo ne tiek veiksmas, kai įvairių lagerio struktūrų pristatymas, aprašymas, daug pavardžių ir faktų dėl nieko (dėl to turbūt ir sunku man su tuo susitaikyti kaip su grožinės literatūros kūriniu), ir pagaliau, pati įdomiausia dalis - paskutiniai 10 skyrių apie evakuaciją į Vakarus. O bet tačiau, ir pabaiga man nepateikė didelės sensacijos - tai buvo visiškai numanoma.

Vis dar pastebiu, jog lietuvių rašytojai rašo tiesiai, buitiškai, bet tos esminės idėjos ar suktumo ir netikėtumo pritrūksta. Iš jų kūrybos lyg ir norisi pasakyti - toks jau būna tas gyvenimas, bet jokio spec. susižavėjimo skaitalu tai nekelia. Aišku, Balys Sruoga galbūt ir rašė, kad aiškiai būtų išsakyti visi blogiai vokiškoje priespaudoje ir nesistengė kažką kažkur painioti. Bet man pasirodė tai pernelyg sausa.

Kas be ko, dar sužinojau, kad lageris nėra jau visiškai tokia baisi institucija, kad ten tik varo į dujų kameras, ir varo, ir varo. Žinoma, tas elementas buvo, vis tiek per dieną kažkas numirdavo. Gal Balys Sruoga galėjo ir prikurti, bet iš visos koncepcijos sprendžiu, jog jis tiesiog vaizdingai bandė atpasakoti visa tai, ką jis pats patyrė. Na, bet ir geri turi būti tie barakai, kur kalinys gauna visą lovą ir keturias antklodes. Ne visur šiais laikais galbūt taip gausi. Jei pasiseka, ir raštinei dirbi, ir su moterim spėji pasitasyti, jei nesugauna, ir samagono prisilakti. Toks elementarinis buitinis gyvenimas, tik baimė dėl to, ar kas kitam kaliniui nešaus į galvą, ir neprisižaisi su esesininkais ir ar sveikata tavęs neapleis, epidemijos neužpuls. Žinoma, neįsivaizduoju baisesnio demoralizavimo būdo nei badas. Bet visa kas nebuvo jau taip labai baisu, kaip linkusi skleisti plačioji masė. Ir vat atkreipiau dėmesį į vadovėlį įtrauktas ištraukas, tai ten įtraukti tie patys baisiausi skyriai, kai numirėlius reikia tampyti, o kad samagonų prilakę ten lakstydavo, tai ne. 

Dar Balys paminėjo tokį svarbų faktą, bene pagrindinį kalinių demoralizavimo kriterijų, kad ten visi aukštesni jausmai išnyksta, ir vyksta tik kova dėl išlikimo. Lipimas per kitų galvas dėl išgyvenimo.

Aišku, nesuprantu kai kurių sargybos poelgių. Gal tikrai sargyba nebuvo tokia žiauri, bet kartais Sruoga norėjo pasakyti, kad ne kaliniai nuo esesininkų priklauso, bet atvirkščiai. Na, bet, aišku, nušaudavo, pakardavo, sudegindavo, bet vesdamas reziumė pasikartosiu, jog bibliotekoje imdamas šią knygą galvojau, jog čia bus daugybė negatyvaus marazmo, o išvydau daug pozityvo.

Rašytojo žodynas ir kalbos stilius senoviškas, nėra ko norėti, bet, pasikartosiu, to vaizdingumo ir pritrūko.

Vertinu šią knygą 8,25 balo.

Česlovas Milošas - Gimtoji Europa

Vien jau tai, kad skaitau jau 4-ąją Milošo knygą, įrodo, kad jo pseudo-filosofiniai kliedesiai mane labai traukia. Išties, šita knyga buvo sudėtingas jo patyrimų ir jo minčių kratinys, kažkoks tarpinis variantas tarp labai filosofiško "Pavergto proto" ir grynos keisto formato autobiografijos "Abėcėlė". Tai, tie jo autobiografijos elementai su veiksmo doze nepadarė kūrinio nuobodaus, o tiesą sakant, jau 1959-aisiais, kai buvo išleistas šis jo kūrinys, jis jau buvo patyręs rašytojas. Jis tuomet jau ir Pavergtą protą, ir Isos slėnį, ir Poetinį traktatą buvo parašęs.

Šis tekstas, kitaip nei Pavergtas protas, peripetijas kapstė ne vien filosofiškomis mintimis, bet ir plačiai aprašomi paties patyrimai. Tie bėgimai per sienas, tie lenkiškojo Vilniaus, vokiškosios Lenkijos aprašymai tikrai yra daug įdomesni už sausą dokumentiką, nes apie tai kalbama labai subjektyviai. Patiko knygos pradžios skyriai, kada autorius kalbėjo ir apie Lietuvos istoriją, apie ATR, kurį visą knygą vadino "commonwealth'u", ir apie savo giminės istoriją, apie savo vaikystės gyvenimą. Negaliu griežtai teigti, kad tai yra autobiografija, tai yra tiesiog eseistinis romanas.

Ta Milošo nesuvokiama terminija amžiais kelia problemų. Kartais perskaitai ir nelabai supranti, ką. Sužinojau, kas yra optacija, manichėjizmas, gnozė, neurastenija, ariergardas, prefektas ir pan. Ir apskritai, Milošo nerekomenduoju fantastikos ir poezijos mėgėjams. Poezijos mėgėjai gali gal Milošo eilėraščius skaityti, bet tegu nerizikuoja imtis prozos, nes pasiklysite, tikrai. 

Jeigu jis pradžioje kalba gana aiškiai, tai po keliolikos puslapių tu jau susipainioji ir nebesupranti, apie ką eina kalba ir netgi pradedi galvoti, kad jis pradeda prieštarauti sau, nors išties, skaitant Milošą reikia būti labai atidžiam.

Dėl knygos įžvalgų tai tikrai yra bomba komunizmo ir nacizmo nepažįstantiems. Tiek vakariečiui, tiek rytiečiui turi būti įdomi šita knyga.

Atėjus laikui įvertinti, nežinau, ar galiu ją kažkaip iškelti virš ar nužeminti prieš Pavergtą protą, todėl duosiu tiek pat, o jei gerai prisimenu, tai yra 9,5 balo.

Chris Heath "Feel" (Robbie Williams biografija). 

Kadangi mano studijuojimas dalikas yra Istroija, tai mums reikėjo perskaityt Timothy Snyder "Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino" Tai nėra istorinis romanas, tai yra istroinė knyga parašyta remiantis tikrais faktais ją yra įdomu skatyti, kas domisi II Pasaulinu karu, rekonduoju paskaityti, knygoje yra rašoma apie badmetį Sovietų Sąjungoje, apie Nacių mirties stovyklas, kai kuriuos knygos vietos tikrais priverčia pašiurpti nuo joje rašomų Sovietų ir Nacių žiaurumo. Tad jeigu mėgstat istroinės knyga parašytas remiantis tikrais faktais tai rekomduoju ją jums paskaityti