Mm, Les choristes iš tiesų yra irgi neblogas filmas. Man patiko ir jame pasakojama istorija, ir ryškūs bet tikroviški personažai, ir garso takelis, ir pats filmavimo būdas (kuris iš tiesų buvo kiek neįprastas, bet kuo toliau, tuo labiau patiko).

Ir prisiminiau dar vieną - Bienvenue chez les Ch'tis . Seniai buvau mačiusi tokį sveikai juokingą filmą. Aišku, didžioji filmo žavesio dalis yra pačioje kalboje (žinote.. tie skirtingi dialektai, netyčiniai nesusikalbėjimai, žodžių žaismas.. ^^ ), bet ne mažiau smagūs ir filme vaizduojami pietiečių stereotipai apie tai, koks yra gyvenimas šiaurėje (ne Šiaurės ašigalyje/Skandinavijoje/etc , o Prancūzijos šiaurėje. To gana )

"Les choristes". Nebloga dramą prisiminiau dar.

Vienas iš man tikrai patikusių prancūziškų filmų - La fille sur le pont (1999) . --> įdomi istorija, užkabinanti, paliečianti, įsimenanti ir sugebanti nustebinti (arba čia gal dėl to, kad filmas taip įtraukė, jog pabaigos nei nemėginau spėlioti). Juoda/balta prideda filmui dar daugiau žavumo (spalvotas jis nebūtų toks užburiantis).

Prancūzų new wave yra stipriausia, ką jie turi kine. Bet jei apie tai, ką daugmaž verta pamatyt iš chrestomatinių pavyzdžių, būtų taip:

Jean Renoir — The Grand Illusion (1937 m.), The Rules of the Game (1939 m.) ir Marcel Carne — Children of Paradise (1945 m.) arba Port of Shadows (1938 m.) — klasikinio prancūzų poetinio realizmo filmai.
Naujosios bangos režisieriai/darbai: Francois Truffaut — The 400 Blows (1959 m.) ar Jules and Jim (1962 m.); Jean-Luc Godard — A bout de souffle (1960 m.), Vivre sa vie (1962 m.) ar Pierrot le fou (1965 m.); Alain Resnais — Hiroshima mon amour (1959 m.), Last Year at Marienbad (1961m.); Agnes Varda — La Pointe-Courte (1955 m.).

Man per brangu... / Hors de prix
dar šį prisiminiau, nebloga prancūziška komedija .

Greitomis galiu atsiminti man labai patikusį A. Diuma ekranizuotą istorinį filmą "La reine Margot"su nuostabiaja Isabelle Adjani. Dar labai neblogas su Brigitte Bardot "..ir Dievas sutvėrė moterį". Bendrai seni prancūziški filmai su Žanu Gabenu ir Žeraru Filipu verti visokeriopo dėmesio.

L. Bunuelio filmai. Daugelis, rodos, filmuoti Prancūzijoje ir prancūzų kalba. "Tėvų laikų" filmai kaipo. "Kuklus buržuazijos žavesys" - labai subtilus smagus filmukas. Beveik visus jo likusius irgi verta pasižiūrėti.

Tas Toi (Uzsiciaupk) Superine komedija

Man tai Prancūzų filmai vieni geriausių(ir RUSIJOS)...Labai patinka Renuaro 1937 m.filmai.super tiesiog...Patinka romantiški jų filmai apie meilę,jų komedijos nenugalimos,ir net kriminaliniai...Pavadinimų nepamenu,nes jų, tiek daug...Dar jei prisiminti istorinius filmus ir nuotykinius,tai išvis būtų,pilnas kambarys nuostabiausių filmų...Dabar aš turbūt tapsiu Prancūzų filmų kolekcininkas...

Senai senai kazkada maciau le professionnel su Zanu Poliu Belmondou. Buvau dar mazas,tai pabaigoj zliumbt pradejau kai beskambant Ennio Morricone kuriniui Chi Mai ivyksta filmo kuliminacija . Siaip filmas nera ipatingas,bet vienas is tu kur tiesiog reikia but maciusiam bent viena karta.
O vat kas patiko,tai Vyras ir Moteris (Un homme et une femme). Siaip nemegstu meiles istoriju, bet siek tiek kitokia, gal del to jog sitame filme nera kazkokio salutionio action siuzeto ar istorines aplinkos,kaip dabar jau begalo madinga,tai tiesiog filmas apie jausmus. Tik apie juos. O ir koks nuostabus garso takelis- tikra klasika!

jo , tas pavadinimas lietuviskai Linksmų Kalėdų . O kitaip "Joyeux Nol"

zinojau viena apie pirmaji pasaulini, ale prancuziskai nemoku tai originalo kalba neprisimenu pavadinimo, lietuviskai turbut butu ''linksmu kaledu'' ar kazkas tokio, vienas geriausiu filmu kokiu esu mates ir liktai paremta tikrais faktais, vietomis ir apsizliumbt galima.Filmo esme kad per kucias suseda kartu svest priesai

Edith Piaf . rožinis gyvenimas / La môme (2007).

Gal žinot kokių prancūziško kino "perliukų"?