Turiu prisipažinti: nesu Janis Joplin vokalo fanas. Man jis pernelyg kimus ir nepakankamai galingas, toks, kokį sunku būtų išskirti kaip etaloninį tiek soulo, tiek bliuzo muzikoje. Tačiau užsidegimo, su kokiu Joplin atlieka vokalo partijas, nepaneigsi. Tačiau tai bene vienintelė problema, su kuria galima susidurti šiame albume. Nepaisant vokalinių persistengimų Cry Baby ir A Woman Left Lonely dainose, instrumentinė dedamoji beveik nepriekaištinga, dainos puikiai įkrenta į viduriuką tarp soulo, bliuzo ir roko, žiauriai patinka ryškus vargonų skambesys, tuo metu visuose muzikos žanruose vis dar ekstensyviai naudotas pianinas (kuris kažkaip nunyko populiariojoje muzikoje būtent aštuntajame dešimtmetyje), o ir gitara pjausto gana širdingai, kaip pridera bliuzui. Tiesą sakant, mano švelnią antipatiją Joplin vokalui parodo tai, kad mano mėgstamiausias gabalas šiame albume yra vienintelis instrumentalas Buried Alive In The Blues, kuris yra viena smagiausių mano girdėtų bliuzo-bugio partijų. Na, bet jei reiktų rinktis iš dainų su vokalais: Move Over puikus energingas numeris, Me And Bobby McGee turi savotiškai patrauklų kantri atspalvį (matyt dėl to daina JAV buvo labai populiari), tačiau antroje pusėje irgi perauga į bliuzinį fejerverką. Taip pat norisi išskirti Half Moon, ji aranžuotės atžvilgiu yra labiausiai nekonvencinė daina albume (jei ignoruosim išvis aranžuotės neturinčią Mercedes Benz). Ji skamba fankiškai, tačiau tas svajingas tylesnis motyvas, kur Janis dainuoja „Your love brings life to me“, įveda smagaus kontrasto ir kartu užburia. Taigi, albumas nusipelnė 9-eto minimum.
Richardo Tandy (ELO) klaviatūrų paletė buvo svarbi grupės garso sudedamoji dalis, ypač albumuose „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“.
Tai 10 balų sistema daug universalesnė nei 5. Be to, jau dabar aktyvumas yra mažokas, grįžus prie penkiabalės sistemos bus labai daug dainų, kurios gauna nulį. Iškritimas bus randomizuotas, o ne žmonių apspręstas.
Tai, kad tamsta nerandi už ką balsuot, dar nėra argumentas daryti visiems taikomas balsavimo taisykles. Be to, juk žinai, jog nebūtina balsuot už viską, gali duot 10, 9, 8, 7 ir 6, likusių penkių balų nebūtina paskirti.
2021 m. rugpjūčio 2 d. 23:59:31
Turiu prisipažinti: nesu Janis Joplin vokalo fanas. Man jis pernelyg kimus ir nepakankamai galingas, toks, kokį sunku būtų išskirti kaip etaloninį tiek soulo, tiek bliuzo muzikoje. Tačiau užsidegimo, su kokiu Joplin atlieka vokalo partijas, nepaneigsi. Tačiau tai bene vienintelė problema, su kuria galima susidurti šiame albume. Nepaisant vokalinių persistengimų Cry Baby ir A Woman Left Lonely dainose, instrumentinė dedamoji beveik nepriekaištinga, dainos puikiai įkrenta į viduriuką tarp soulo, bliuzo ir roko, žiauriai patinka ryškus vargonų skambesys, tuo metu visuose muzikos žanruose vis dar ekstensyviai naudotas pianinas (kuris kažkaip nunyko populiariojoje muzikoje būtent aštuntajame dešimtmetyje), o ir gitara pjausto gana širdingai, kaip pridera bliuzui. Tiesą sakant, mano švelnią antipatiją Joplin vokalui parodo tai, kad mano mėgstamiausias gabalas šiame albume yra vienintelis instrumentalas Buried Alive In The Blues, kuris yra viena smagiausių mano girdėtų bliuzo-bugio partijų. Na, bet jei reiktų rinktis iš dainų su vokalais: Move Over puikus energingas numeris, Me And Bobby McGee turi savotiškai patrauklų kantri atspalvį (matyt dėl to daina JAV buvo labai populiari), tačiau antroje pusėje irgi perauga į bliuzinį fejerverką. Taip pat norisi išskirti Half Moon, ji aranžuotės atžvilgiu yra labiausiai nekonvencinė daina albume (jei ignoruosim išvis aranžuotės neturinčią Mercedes Benz). Ji skamba fankiškai, tačiau tas svajingas tylesnis motyvas, kur Janis dainuoja „Your love brings life to me“, įveda smagaus kontrasto ir kartu užburia. Taigi, albumas nusipelnė 9-eto minimum.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas