Diskusijos

0

Tai gal dar reikės apie Tommy recenziją parašyt?

Tai mano nuomonė dėl I am the sea vietos Quadrophenijoje pasiteisino, gaunasi ji pirma.
Ir džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau, besiklausančių The Who.
Progresyvusis rokas yra mėgstamiausia sritis, aš jo visą laiką klausau. Tokios grupės, kaip The Who, Pink Floyd ar Jethro Tull tikrai mane žavi.

Teisinga nuostata, Einrai. Jaunuoliui kaip tu, seni roko grandai tokia pat naujiena, kaip man pastarųjų metų atlikėjai, tokie kaip Lana Del Rey, Wild Flag arba Yuck.
Puiku, kad domiesi klasikiniu roku, o ypač progresyviuoju. Tai tikrai dvasinga muzika, galinti atverti visą pasaulį. Būtent tavo recenzijos atgaivino susidomėjimą The Who, kurių jau nebesiklausiau po Face Dance.
Dabar, tvarkydamas Quadrophenia, perklausiau jį porą kartu nuo A iki Z ir sutinku, kad tai šedevras, geresnis nei Tommy.

Dėl to, kad opera nujaučiau tikrai, bet šaltinio, kur būtų nurodyta, kad tai tikrai roko opera, dar neradau. Gal neįdėmiai skaitau.
O dainų išdėstymu niekada nepasitikiu, galiu rast 4 šaltinius, kuriuose bus vis kitoks išdėstymas, ir aišku, tą neteisingą išdėstymą lėmė tas neužtikrintumas, kad tai roko opera.
Ir tikrai nebijau būti sudirbtas, juk čia tik pradedančiojo recenzija apie mėgstamą grupę, ir daugelis gali geriau, tuo labiau, kad man dar tik 13 metų. Bet tas faktas, kad aš vienintelis, iš čia esančių, dar gebu parašyti recenziją apie kokį nors seną albumą, skatina parašyt vis daugiau ir daugiau. Todėl drąsiai rašau recenzijas ir nebijau reikšti savo nuomonę.
Beje, kažkada bandžiau rašyt apie Led Zeppelin albumą Physical Graffiti, bet man nepavyko dėl to, kad nemoku reikšti savo nuomones apie albumą, kuris man nepatinka arba patinka, bet ne tiek, kad galėčiau jau rašyt recenziją. Todėl imuosi tik recenzijų apie The Who, apie kurią išeina ir nuomonę parašyt ir papildomų minčių išlieti.

Nežinau nuo ko ir pradėti: Einaro žavėjimasis The Who paperka. Vis dėlto turiu pastabų šiai recenzijai. Autorius nujaučia, bet nežino, kad Quadrophenia ir yra tikrų tikriausia roko opera. Toliau, (čia jį suklaidina grotuve neteisingas dainų išdėliojimas) "Pirmoji daina 5.15 yra gan nuotaikinga daina, tikrai pačioj pradžioj gera nuotaikos dozė tinka." ji ne pirma, ji vienuolikta. Tai nieko nekeistų paprastame albume, bet ne operoj, kur veiksmas rutuliuojamas nuosekliai. Su sekančia panašus kalamburas - "Nors vėliau seka jau rimtoka ir sakyčiau, kaip čia pavadinus, nostalgiškos nuotaikos daina Love reign o'er me. Būtent ši daina kelia kažkokį virpulį širdyje. Taigi jai geriausiai tiktų žodis - jausminga" - apibūdinta taikliai, nes ji yra baigiamoji operos daina, apoteozė meilei.
Kad nebūtų klaidinami būsimi klausytojai, eiliškumas atstatytas.
Dainų tekstai, juos sudėliojus pagal eilę, pasakoja Džimio, kurio asmenybė suskilusi į keturis asmenis, istorija. Iš čia ir albumo pavadinimas Quadro - keturi, Phenia - (cshizophrenia) trumpinys.
Kitas, ir tur būt svarbesnis, dalykas yra tas, kad Einaras, nebodamas būti sudirbtas, imasi tokio albumo recenzijos. Juk apie Quadrophenia tiek prirašyta (gal kas nors net disertaciją parašė), ja remiantis pastatytas filmas. Tai tikro fano polėkis - jis, kaip archeologas, atkasa laiko smilčių užneštus praeities lobynus.