Jei tavo ratas sveikas lieka,
esi tu laimės vaikas,
nes to niekad, niekad nenutiko man.
Ten rūmuose skaistybės
sielos taurė slypi,
labai gali būt atsaką tu rasi ten.

Keturiolikmetė vien ašaras matė,
o pagalbos - nė sykio.
Keturiolika metų - daugiausiai lietų,
kol sausumą išvydo.
Ji  - nuotrauka perpus plėšta,
šypsena už antakių rauktų.
Joje šviesa, atsakymo tiesa
subręsta pamažu, - ji sako:
- Galiu išeit, išvykt iš čia, galiu tapt nematoma.

Jis - aštuoniolikmetis ir dar pasimetęs,
nei vyras, nei moteris.
Tėtės mergytė pas savo mamytę,
štai tada ir spruko jis.
Žinot, žodis kandus labai užgaulus,
bet toks jis ir buvo, tikrai.
Tuomet kibirkštis vidurnakties
atsakymas rados, nes tai reiškė:
„gali išeit, išvykt iš čia, gali tapt nematomas.“

Anksti patyriau gyvenimo spyrį,
akstiną kopti ant scenos.
Tad knyga pirkau ir akį mečiau
į puslapius paskutinius.
Vienui vienas žodis girdėtas atrodė
ano dvejeto, ankstesnis kuris.
Kitaip negali išlikt savimi,
kaip žengti stačiai pro duris.
Galiu išeit, išvykt iš čia, galiu tapt nematomas.
Gali išeit, išvykt iš čia, gali tapt nematomas
Gali išeit, dieve, juk reik išvykt iš čia,
štai ir tapau nematomas.