Martynas Levickis. [asm. arch. nuotr.]Kelios dienos saldaus tingulio užtikrintoje Maltos saulėkaitoje, bangų ošimas, šviežias jūros maistas, o šalia – patikimiausia komanda, ką tik įvykusiame ture „Ekstremalus klasikos pliūpsnis“ buvusi lyg šeima. Toks planas akordeonistui Martynui Levickiui pasirodė tobulas. Todėl dviem galingais koncertais Kotrynos bažnyčioje Vilniuje šeštadienį pabaigęs turą per Lietuvą, jau kitą dieną kartu su bendražygiais jis sėdėjo lėktuve.

1 mėnuo, 15 Lietuvos miestų, 16 koncertų, tarp kurių dar įsiterpė ir kelios M. Levickio meistriškumo pamokos. Grafikas – aštrus, tačiau akordeonistas M. Levickis su specialiai šiam turui suburtu styginių kvartetu sugebėjo tai paversti didžiuliu, nepamirštamu nuotykiu. Niekas nenorėjo, kad tai baigtųsi. Net ir po papildomai surengto vėlyvo antrojo koncerto Kotrynos bažnyčioje. Net ir po neplanuoto antrojo biso jame...

„Atlikome programą, paskui bisą, atsisveikinome su publika. O tada dar kartą išėjome ant scenos tik dėl to, kad norėjome pasidaryti bendrą nuotrauką. Bet žmonės dar nebuvo išsiskirstę, ir tai netikėtai virto dar vienu bisu! Paskutiniame koncerte Vilniuje buvo tiek rokenrolo, tiek meilės ir tiek energijos, kad šitaip pabaigti turą yra tiesiog nerealu! – kalbėjo muzikantai, po visko susėdę vėlyvosios vakarienės. Jie dalijosi atminimo dovanomis, smagiais, net beprotiškais prisiminimais iš kelionės per Lietuvą ir prisiekinėjo vieni kitiems meilę, kuri yra neperkalbama, neatimama, – tokia, kokia gali būti meilė senam šuniui, ar savo kasdienei rutinai. – Tai buvo Kelionė. Niekada nežinojome, ką mums pavyks kartu sukurti jau repeticijose, koks bus kiekvienas koncertas. Pirmąjį pradėjome kiek nedrąsiai, bet tuoj pat taip įsisupome, kad nebegalėjome sustoti!“

M. Levickiui bene labiausiai įsiminė vienas pirmųjų turo koncertų Jurbarke. „Pirma, tai buvo absoliutus anšlagas, o antra – tai vyko visiškai sunykusioje salėje, kai groji bemaž avarinės būsenos pastate. Iš išorės jis atrodo gerai, bet viduje – 1960-ieji, – kalbėjo M. Levickis. – Turiu tokį įprotį: kiekvieną kartą per repeticiją nueinu pasiklausyti iš salės, atsisėdu bet kurioje kėdėje kaip eilinis klausytojas. Ir čia buvo toks patyrimas: atsisėdu – kėdė dengta gobelenu, bet paminkštinimas po juo – visiškai išdilęs, jo nėra. Ir tada tu groji koncerte, stebi žmones – o jie nė krust. Supranti, kad jie žiauriai nepatogiai sėdi, o taip įsitraukę į muziką! Tai labai stipriai įsiminė. Taip pat, kaip ir koncertas Tauragėje, man asmeniškai jis labai daug reiškė. Klaipėdoje vykęs koncertas buvo labai geras. Tenykštė koncertų salė savaime įpareigoja sugroti puikų koncertą. Ir ji nuostabiai skamba. O Vilnius išvis išnešė! Aš labai mėgstu vėlyvus koncertus, galiu groti ilgai, ir antrasis, papildomas turo koncertas Kotrynos bažnyčioje tikrai parodė, kad ten susirinko kitokia publika: ta, kuri eina į naktinius renginius. Tai nereiškia, kad „tuci tuci – duok žaidimų“. Tiesiog tai buvo publika, kuri tikrai gali pasigilinti į tai, ką tu transliuoji ir nuostabiai į viską reaguoti.“

Apvažiavęs mažuosius šalies miestus, M. Levickis jau užsimena, kad planuoja koncertus ir didžiosiose arenose. Tačiau dabar aktualus artimesnis renginių ciklas: tradicinė „Akordeono muzikos savaitė“.

„Tai bus koncertų serija netikėtose sostinės vietose. Viskas vyks rupgjūčio 27 – rugsėjo 3 dienomis. Šiemet mūsų devizas – „Muzika, nuo kurios nepabėgsi“. Pasistengėme, kad muzika išties būtų ten, kur įprastai ji neskamba: koncertai vyks pašte, traukinių depe, verslo centre, geležinkelio stotyje... Dvi vokietės atliks senąsias Hamburgo jūreivių dainas akordeonu ir fortepijonu, bažnyčioje skambės fantastinis renesansas, bet jau parašytas akordeonui, ir net Halės turguje vyks vargonų ir akordeono dialogas“, – pasakojo M. Levickis.

Nekyla abejonių, kad su visa savo komanda į Maltą pailsėti išvykęs akordeonistas grįš pilna galva naujų idėjų, ir jas netrukus įgyvendins Lietuvos koncertų salėse. Tačiau artimiausiu metu jo dar laukia koncertų ciklas Didžiojoje Britanijoje.