Leon Somov ir Jazzu "Galapaguose". [Eligijaus Zaburo nuotr.]Rugpjūčio 1-2 dienomis festivalio lankytojai rinkosi į Zarasų mieste esančio Zaraso ežero salą. Gražus gamtos kampelis šiuo metu esantis statybų įkarštyje, todėl festivalio teritorija buvo šiek tiek apribota, mašinų stovėjimo vieta buvo nukelta kiek tolėliau, paplūdimio scena taip pat perkelta į kitą salos teritoriją, kas šiemet atrodė daug sėkmingesnis variantas nei įprastai.

Festivalis šiemet bandė pasiūlyti dar daugiau pramogų nei pastaraisiais metais, per 40 muzikos grupių, atlikėjų, o taip pat siekta pritraukti mases lankytojų skambiu šūkiu: „Čia viskas galima“. Bet ar visa tai festivalio organizatoriams pasiteisino? Gal ir pasiteisino, bet dalis lankytojų gerai pasvarstytų ar kitąmet pasiryžtų vėl keliauti į „Galapagus“. Šaunu, kuomet nėra eilių į festivalio teritoriją, bet gal dėlto, kad šiemet „Galapagus“ publikos dydžiu nukonkuravo kitas festivalis vykstantis tomis pačiomis dienomis ir ne ką prastesnėje teritorijoje bei pasiūlęs įžymesnių ir įdomesnių užsienio vardų. Šaunu, kuomet nėra eilių prie įsinešamų daiktų patikros punkto, nes festivalyje dirbusi apsauga arba stipriai saulėje buvo perkaitusi, arba taip pat laikėsi „Galapagų“ šūkio „Čia viskas galima“, na, beveik viskas galima, susirūpindavo dėl stiklinės taros ir tiek, tad šiemet festivalio lankytojai džiaugėsi prasinešdami alkoholio upes. Gerai susimąstai ar ši apsauga gali užtikrinti saugumą, lyg ir nieko festivalyje baisaus nenutiko, tačiau aplink visur besibastantis girtutėlis jaunimas, vos pastovintis ant kojų ir kimbantis prie kitų lankytojų, apsaugai mažų mažiausiai rūpėjo.

Kadangi jau prakalbau apie girtą jaunimėlį, tai šiemet festivalis galėjo pasiūlyti kone pusę lankytojų, kuriuos sudarė vien mokyklinio amžiaus paaugliai, nepilnamečiai. Žinot, kitaip sakant, „Galapagų“ vasaros stovykla, kurioje jaunimui viskas galima, čia lengvai ir be jokių tėvų priekaištų prisiliuobsi iki kominės būsenos, o ir alų tau be jokių problemų parduos. Šiemet vėl grįžtantis festivalis „Roko Naktys“, kuris atsiskyrė nuo „Galapagų“, atrodo, jog kartu su savimi pasiėmė ir brandesnę publiką tiek amžiumi, tiek protu, tiek kultūra. Koncertų metu irgi savęs dažnai klausdavau ar tikrai esu muzikos festivalyje, ar labiau kaimo gegužinėje, toks didelis publikos kontrastas, jos elgesys, vėlgi paprasčiausiai brandos ir elementarios kultūros nebuvimas. Ganėtinai pigus festivalis savo bilietų kaina (bilietus galėjai įsigyti nuo 40 Lt) greičiausiai yra esminė priežastis pritraukianti daugybę jaunimo ir sportinę aprangą mėgstančios publikos, kuriai muzika tikrai nėra nei pirmoje, nei antroje vietoje.

Kas dar baisiai krito į akis, ar greičiau į skrandį? Nekokybiškas ir mugių lygio maistas, kepamas neaiškiuose riebaluose, apie higieną turbūt net neverta kalbėti, o ir pasirinkimas prastas. Alus, o taip, komercinė beskonybė. Čia gi viskas galima!

Visa kita lyg ir pakenčiama, tačiau vertėtų festivalio organizatoriams galop nuspręsti, kokie yra „Galapagų“ rėmai, į kokią publiką jie orientuojasi, ką jie galėtų dar geriau pasiūlyti nei konkurentai, nes šiemetinis festivalis ne tik, kad nepaaugo, bet ir grįžo keletą metų atgal.

Na, ir svarbiausias, bent jau teoriškai festivalio elementas – muzika. Šiemet „Galapagai“ galėjo pasiūlyti absoliučiai lietuvišką programą, nors šalia jos buvo galima rasti ir vieną kitą įžymesnį užsienio vardą. Likusieji žinomi tik saujelei žmonių, kurie ir atėjo paklausyti jų, kadangi „galapagiečiai“ tikrai ne ta publika, kuri ieško atradimų muzikoje, žino tris lietuviškus vardus, pagrindinį headlainerį ir to jiems užtenka. „Galapagams“ pliusas už tai, kad surinko kone geriausia ką turime šiuo metu Lietuvoje, na, vieną kitą vardą galima išimti, pakeisti kuo kitu, bet iš esmės, šiemetiniai vardai tikrai ganėtinai puikus pasirinkimas.

Ką festivalio programa galėjo pasiūlyti pirmąją dieną? O gi lietuvišką benefisą. Antrojoje pagal dydį scenoje savo pasirodymus atliko jaunųjų grupių desantas: „Basi“, „Baltasis Kiras“, „Garbanotas Bosistas“, „Colours of Bubbles“ ir Lilas & Innomine. Bet kur ir visada yra įdomu stebėti „Garbanoto Bosisto“ pasirodymą, tokia dvelkianti paslaptinga aura, atrodo, jog įšoki į grupės muzikinį traukinį ir pasileidi kartu ieškoti nuotykių, tik šį kartą šių nuotykių ieškojom „Galapagų“ saloje. Vis dar savo publikos beieškantys „Colours of Bubbles“, siekiantys jos įvertinimo, atrodo, jau ir publika yra, ji klauso, jau ir vieną kitą dainą žino, tačiau pačiai grupei dar vis trūksta to šarmo, ugnelės ar paprasčiausio vaizdo ant scenos. Šioje scenoje ne viskas buvo sklandu, beveik visi pasirodymai vėlavo, o ir garsas buvo ne pats geriausias.

Cirko sceną galima laikyti pagrinde repo ir elektronikos zona, kurioje pirmą dieną taip pat netrūko nesusipratimų, kuomet grupė „Multiks“ turėję groti patys pirmi, savo pasirodymą atliko 3-4 valandomis vėliau, kitos grupės laiku. Savo pasirodymą surengė grupė „Bonafide3000“ iš paties Izraelio, dažni svečiai Lietuvoje, elektro virtuozai didesnę pirtį neabejotinai būtų užkūrę vakaro metu. Vadinamą pirtį pavyko užkurti Jurgiui Didžiuliui, puikia energija pasižyminti muzika ir pats atlikėjas pritraukė pilnut pilnutėlę cirko areną. Nepaliko abejingų, o ir pats turėjo likti maloniai nustebintas. Tačiau neabejotinai geriausias šios scenos pasirodymo titulas skiriamas Beissoul ir Einiaus vyriškam duetui. Electro pop muzika su ypatingo balso ir charizmos nestokojančiu savininku Beissoul, pagaliau puikaus oro gūsis Lietuvos muzikos padangėje.

Pagrindinėje scenoje buvo galima išgirsti muzikaliai stilinguosius „Keymono“. Gaila, kuomet publika neįvertina to, ką turime ir pasyviai reaguoja net į vokalistės nuoširdų raginimą atsistoti ir pašokti ar prieiti arčiau scenos. Visiška priešingybė „Liūdni Slibinai“, atrodo, jog visuomet pritraukianti nemažą publikos dėmesį, bet suabejočiau ar dėl muzikos, apskritai ar tai galima vadinti muzika, turinčią kokią nors paliekamąją vertę. Kvailoki dainų tekstai, vaidyba ant scenos, kvailiojimai, tik tokie apibūdinimai kirba galvoje kaskart išgirdus šią grupę. Po jų ant scenos lipo „Lemon Joy“, Lietuvos pažiba, kažkodėl viliuosi, jog ne aš vienas, bet ir kiti jaučiate nostalgiją lemonų dainoms, muzikai. Igoris Kofas – scenos vyturėlis, o publikai jis tikrai nesvetimas. Taip pat viliuosi, kad kiekvienas šios grupės pasirodymo metu pasisėmėt pozityvumo, kurio reikėjo po jų klausantis „Bix‘ų“. Taigi kažkodėl nesuprantamai ir visada pervertintai dalies publikos mylimi „Bix“. Kiek jau metų šį grupė nieko nebeišleidžia naujo? Dvidešimt? Reikėtų dar atkreipti dėmesį į jų pasirodymus, visada kone tas pats atliekamų dainų sąrašas, o ir eiliškumas dažniausiai bus toks pats, o kur dar paties Samo dvidešimt metų senumo juokeliai, anekdotai, kaskart pasakojami su ta pačia euforija. Žinote, jei nueisite per „Bix“ pasirodymą išgerti alaus nereikės graužtis, kad negailestingai praleidote, kadangi šiai grupei būtų galima suteikti metų, oj ne, turbūt ir viso dešimtmečio, labiausiai apsileidusios grupės titulą Lietuvos muzikos padangėje.

Na, ir galiausiai vakaro kaltininkai – „The Baseballs“. XXI a. rokenrolo karaliais save laikantys vyrukai nesukėlė asmeniškai euforijos, nors priekyje buvusi publika atrodė tarsi einanti iš proto, merginų peštynės dėl beisbolų mėtomų į publiką rankšluostėlių su jų prakaitu, jaunimo lipimas kone vieniems kitiems per galvas, tikrų tikriausia nesuvaidinta euforija. Patikimi šaltiniai skelbė, kad ir pats Elvis Preslis karste po šios euforijos vartėsi, net nežinau ar čia gerai, ar blogai. Tiesą sakant, „The Baseballs“ pasirodymas buvo ganėtinai nuoširdus, o rokenrolo dvasia tikrai jaučiama, tačiau trūko elegancijos, harmonijos, didesnio džaivo užtaiso.

Sekanti diena pasiūlė dar daugiau grupių ir atlikėjų, teko šiek tiek ir palakstyt iš vienos scenos į kitą. Įdomesnių grupių ir šį kartą pasiūlė antra pagal dydį scena, joje savo pasirodymą atliko grupė „Neteisėtai Padaryti“. Iš tiesų, tai tarsi „Liūdnų Slibinų“ kopija, bet tuo pačiu turinti ko gero stipresnį užtaisą, taip pat turinti du išsišokėlius mimus, kurie ir atlieką pagrindinį vaidmenį šioje grupėje. Apibūdinti šios grupės pasirodymą galima paprasčiausiai šitaip – nenormaliai smagu. Ypatingai nustebino latviai „Carnival Youth“, save pristatanti kaip indie žanro grupę. Akivaizdžiai lietuvių publikai buvo sunkiai įkandami, tačiau viliuosi, kad būsiu ne vienintelis atradęs šią grupę, kuri suteikė festivaliui kitoniškumo. Tenka tik pavydėti latviams, pas kuriuos indie žanras įleidęs daug gilesnes šaknis. Balkanišką siautulį bandė pasiūlyti projektas „Gogol Bordello Tribute LT“ ir šis siautulys buvo ne ką prastesnis nei per tikrųjų gogolių pasirodymą Vilniuje dar gegužės mėnesį. Organizatoriai norėdami pritraukti minias iš Baltarusijos, kasmet pasikviečia keletą grupių ir iš šios šalies. Viena iš tokių grupių „Bez Bileta“ šioje scenoje atliko ir savo pasirodymą. Tipinė pop grupė, kurios įtakoje net neabejoju, jog yra visos pop grandinės Rusijos grupės. Markas Palubenka dar vienas jaunas vardas lietuviškoje scenoje, tačiau jau spėjęs pelnyti puikius auditorijos įvertinimus. Nors šis bičelis scenoje visada yra visiškai vienas, tik su savo kompiuteriu ir gitara, tačiau nepalieka abejonių, jog turi užtikrintą talentą kurti ir pateikti savo savitą muziką. „Supersci“ – tokie švediški „Skamp“ai, keista, kuomet jie skelbiami festivalio programoje, reklamuojami kaip vieni iš pagrindinių headlainerių, bet savo pasirodymą atlieka tik antroje pagal dydį scenoje. Lengvas hip-hopo užtaisas, bet jų pasirodymo metu tikrai netrūko nei energijos bombos, nei tiesiog geros muzikinės dozės.

Cirko scena šeštadienį galėjo pasiūlyti beveik visišką hip-hopo, repo turinį, bet turbūt ir tie patys repą klausantys žmonės pasiginčytų, kas iš tikrųjų yra repas. Na, bet o tačiau, po pirmųjų visiškai nesuprastų grupių pasirodymų kaip „Timohi“, „Shamanna Bug“, Margaret LIVE, kurie išvis neaišku ką veikia ant scenos, vakarop galima šiek tiek ir atsipalaiduoti per grupės „Tie Geresni“ pasirodymą, nevyniojantys žodžių į vatą, buvo tikrai šios dienos ir šios scenos tie geresni. Galiausiai Pushaz ir draugai, žinot, ne ką prasčiau nei per Sindikato pasirodymą, o gal net vietomis ir geriau. Kitą kartą renkantis Pusho ar Sindikato koncertą, dar gerai pasvarstyčiau į kurį labiau verta, kuris labiau nustebins.

Na, ir paskutinio vakaro didžiosios scenos programa žadėjo taip pat daug lietuviško kraujo. Savo pasirodymą pirmoji pradėjo Jurga, kuri jau niekuo nebestebina, galbūt vidurio amžiaus krizė, nežinau. Viskas gražiai ir nuoširdžiai atlikta, bet jau per daug meilės atiduota publikai, per daug ta mūsų Jurga paprasta, trūksta jai ekspresyvumo ir ekstazės. Po Jurgos ant scenos lipo baltarusiai „Krambambulya“, turiu prisipažinti nepavyko iki jų nupėdinti, tačiau iš tolo jau girdėjosi, kad publikai, bent jau susirinkusiems baltarusiams buvo pašėlusiai smagu. Dar pernai projektas „AC/DC.Tribute.lt“ grojęs antroje pagal dydį scenoje, šiemet „Galapaguose“ lipo jau ant pagrindinės. Iš esmės, vienintelis pasirodymas šiame festivalyje, kuris publikai rovė plaukus, šortus, galvas, viską. Kažkodėl net neabejoju, jog lyginant su kitomis grupėmis, tai „AC/DC“ fanų Lietuvoje turime turbūt daugiausiai. Kas paliko puikų įspūdį, tai patys pačiausi „Skamp“. Va, čia duodu jiems 100-tą respect taškų, vat šitaip grupės turi pasiruošti savo pasirodymams festivaliuose, na, gerai, bent jau pagrindinėse scenose. Senos geros „Skamp“ dainos prikeltos naujam gyvenimui, puiki mintis pasikviesti į sceną kitus atlikėjus ir atlikti dainas drauge ir net tos pačios šokėjos davė pasirodymui energijos. Šeštadienio kaltininkais pasirinkti visų jau pamilti „Leon Somov & Jazzu“. Buvo nuoširdu, gražu, pozityvu, kokybiška, vakarietiška, nors ir su lietuviškais prieskoniais. Tiesą sakant, galime pasidžiaugt, kad pagaliau mes turime lietuvišką grupę, kuri verta būti vakaro headlaineriu, ar tai būtų lietuviškas, ar užsienio festivalis. Turime grupę, kuri sugebėtų tinkamai garsinti Lietuvos vardą už jos ribų. Kas keisčiausia, kad „Leon Somov & Jazzu“ pasirodymas nebuvo paskutinis, po jų pasirodė dar danai MC Black Daniels C.A.R.T., dar viena grupė, kuri turbūt labiau pažįstama tik „Lofto“ publikai, nieko ypatingo, tačiau publikai patiko, juk nesinorėjo, kad jau viskas imtų ir pasibaigtų.

Gaila, kad „Galapagai“ neturi tradicijos iškilmingiau ar žaismingiau pažymėti festivalio pabaigą, ko labai trūko. O aš linkiu kitąmet festivalio organizatoriams pasitaisyti iš šiemetinių klaidų, nuvykti į kaimyninius festivalius ir pasisemti naujų idėjų ir tuomet grįžti su trenksmu. Svarbu vizija. Deja, bet „Galapagai“ šios vizijos neturi arba paprasčiausiai esamos nepateisina.

Lankėsi ir įspūdžiais dalinosi Eligijus Zaburas

Autoriaus užfiksuoti kadrai:








































































Festivalio lankytojų vaizdo įrašai: