Aidas Giniotis. [Atlikėjo archyvo nuotr,]Nors pats Aidas Giniotis savo muzikinius gebėjimus vertina atsargiai, sutikti su juo sunku. Taip – atrodo, kad jis iki pat ausų įbridęs į teatrą ir galima pamanyti, kad vietos ten daugiau niekam nėra ir būti negali, tačiau sudėtinga nepersigalvoti, kai išvysti jį muzikanto vaidmenyje.

Paradoksų žmogus – pirmieji žodžiai, šaunantys į galvą, prisiminus popietę „Keistuolių“ teatre. Tačiau tai, kad jame nepaaiškinamu būdu dera perfekcionizmas ir chaotiškumas, Aidą Giniotį daro tik įdomesnį – visų pirma jis aktorius ir režisierius, o po to dainų autorius ir atlikėjas. Dainų, kurias išgirdus, pagalvoji, jog tai buvo gražu. O gal ir daugiau.

Viename interviu save įvardinote „visai nedaug kompozitoriumi”. Kodėl visai nedaug?

Nedrįsčiau savęs įvardinti kompozitoriumi todėl, kad man kompozitorius yra labai skambi ir solidi profesija. Man kompozitorius yra Bethovenas, Bachas .Tai kompozitoriai. O ,pavyzdžiui, Paulą McCartney aš vadinčiau dainų autoriumi ir atlikėju. Gal dėl to esu save linkęs vadinti dainų kūrėju. Taip, yra ir spektakliams parašytos muzikos, bet iki tokio kompozitoriaus, kurį aš suvokiu savyje, o ne formaliai, man dar toloka. Ir nelabai juo noriu būti (šypsosi).

Įvardinčiau tai kuklumu. O ši savybė reikalinga scenoje esančiam žmogui?

Kartais reikalinga, kartais visai ne. Pasipūtėlių ir išsišokėlių aš,kaip žmogus, nemėgstu, o scenoje gal daugiau reikia drąsos. Tačiau kuklumas, kaip bruožas, jeigu kalbame apie sceną, turbūt išvis nelabai suderinamas. Kuklus aktorius arba kuklus muzikantas – kažkoks keistas apibūdinimas. Kuklumo su scena aš nesieju, bet manau, kad gyvenime jis kartais žmogų puošia. Žinoma, kartais ir trukdo. Tačiau tai, jog sakau, kad aš ne kompozitorius, nėra kuklumas – tai tiesiog pagarba žmonėms, kurie muziką kuria profesionaliai.

Ant scenos jus galima pamatyti grojant ne su vienu instrumentu. Kur to išmokote?

Mokiausi groti Šiaulių vaikų septynmetėje muzikos mokykloje. Ten grojau pianinu ir baisiai nekenčiau tų mokslų ir šio instrumento, ypač penktoje ar šeštoje klasėje.

Tai tikriausiai buvo tėvų noras?

Kai tave mažą, penkerių metų, nuveda į paruošiamąją grupę ir paklausia, ar nori groti pianinu, tikriausiai kiekvienas vaikas pasakytų, kad nori, nes tai nėra blogai, tai įdomu. Bet kai reikia dirbti, ruoštis, repetuoti, o tuo metu kiti lauke spardo kamuolį, kai tu valandą prie pianino groji etiudus ir gamas, tai nėra labai didelis malonumas.

Taigi, buvo tokia krizė, tačiau į muzikos mokyklos pabaigą man pradėjo skambėti melodijos, pradėjau intuityviai suvokti, kas yra akordas, harmonija. Kaip sako, pirma mokais, o po to pradedi suprasti, ką mokaisi. Po to močiutė muzikos mokyklos baigimo proga nupirko man gitarą, vėliau savaime išbandžiau kai kuriuos pučiamuosius instrumentus, nes tai pasirodė ne taip sunku išmokti, kaip groti pianinu. Visada svajojau išmokti groti smuiku, bet čia reikėtų daug arti ir dirbti, taigi, neišmokau. Po gitaros atsirado mandolinos, bandžos, o antram kurse buvau priverstas per savaitę išmokti groti akordeonu, nes sceninės kalbos dėstytoja, kuri per mūsų pasirodymus juo grodavo, dėl nervo uždegimo nieko negalėjo daryti kairia ranka.

Kažkada grojau roko grupėje. Tais laikais grojo visi, kas mėgo muziką. Aišku, klausytis Bitlų yra viena, o pabandyti jais pabūti – visai kas kita. Taigi, mes pabandydavome jais būti. Grodavom ir Bitlų, ir savo kūrybos dainas. Buvo tokia kurioziška situacija: iš pradžių pradėjome groti dviese su klasioku – aš grojau pianinu, o jis gitara, nes gitara jis grojo geriau už mane. Tada susiradom trečią grupės narį, kuris geriau už mane grojo klavišiniais, taigi mane nustūmė prie būgnų. Galiausiai susiradome geresnį būgnininką ir aš atsidūriau prie bosinės gitaros, nors net neturėjau supratimo, kas tai per instrumentas. Bet teko išmokti ja groti. Tokia ir istorija, kad groju viskuo po truputį, bet niekuo gerai.

Atrodo, kad tuo metu groti roko grupėje buvo tarsi neišvengiamybė.

Aišku, grojo tie, kurie galėjo groti, turėjo klausą, balsą, kad bent minimaliai pataikytų į natas. Be to, gal tai darydamas buvai šiuolaikiškas, stovėdavai scenoje, gaudavai bendraamžių, merginų dėmesį. Tai buvo geras laisvalaikio praleidimo būdas. Mes tobulėdavom ir dvasiškai – kartu klausydavom muzikos, kalbėdavome apie ją, diskutuodavom, bandydavom tai padaryti patys. Manau, kad tai buvo pozityvas. Tais laikais gal nebuvo ir tokios destruktyvios muzikos. Tuo metu buvo rokas – jėga tarti žodį, išreikšti mintį. Kiekviena mokykla, kultūros klubas turėdavo savo ansamblius. Iš tokių iškilo Lietuvos roko legenda „Hiperbolė“, tiesa, jie dar priklauso hipių kartai, o aš esu post hipių karta.

O atsiminimus apie visus tuos grojimus ar tai, ką girdėdavome iš kitų muzikantų, mes sudėjome į „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ spektaklį. Ten labai daug citatų iš gyvenimo, daug atsitikimų, kuriuos patys realiai patyrėme arba bent jau girdėjome. Taip, tai buvo. Gal ne mada, bet srovė.

Sakėte, kad tuo metu nebuvo destruktyvios muzikos. Ką vadinate destruktyvia muzika?

Man repas yra destruktyvus, bet čia man. Nors dabar galvoju, kad tai, ką pasakiau yra neteisybė – repas nėra destruktyvus, man jis tiesiog nepatinka. Destruktyvi muzika yra ta, kuri neigia arba tyčiojasi, ji gali būti bet kokio stiliaus. Tuo metu šito kažkodėl nebuvo.

Neretai esate vadinamas bardu. Žmonės labai skirtingai įsivaizduoja, kas tai yra: vieniems tai gilios prasmės, žodžiai ir taip toliau, o kitiems – nerimta. Ką jums pats reiškia šis žodis?

Kažkada dalyvavau renginyje „Bardų žygis per Lietuvą“. Važiavau koncertuoti su gal ne taip gerai žinomais atlikėjais. Ten, mano galva, buvo tie, kuriuos iš tikrųjų reikia vadinti bardais. Šalia jų aš pasijutau populiarus, žinomas dainų atlikėjas, bet ne bardas. Jie tuo gyvena, darosi gitaras, dainuoja vienas kitam dainas, dalinasi kūryba, už dyką važiuoja per Lietuvą – tai, mano manymu, tikrieji bardai. O aš, net ir mano mylimas Kostas Smoriginas, „Aktorių trio“ – mes ne bardai, mes dainų autoriai ir atlikėjai. Aš sakau „mes“, bet iš tikrųjų turėčiau sakyti „aš“ ir tai yra mano nuomonė, nes tai labai slidus ir individualus klausimas. Bardas, manau, turėtų būti kaip gyvenimo būdas, o man tai yra hobis. Mano pagrindinis darbas yra teatre ir mano gyvenimas yra teatras. Aš esu teatralas. O bardas... Laisvalaikiu (juokiasi). Aš prieš tuos žmones, kurie tuo gyvena, vadinamas bardu jaučiuosi nejaukiai. Mes bendraujame, draugaujame, bet aš žiūriu į juos ir galvoju: „ Jūs esate tikrieji bardai, o aš tik kažkoks papuošalas, kurį jūs pasikvietėte padėti.“ Bardas turi būti pašaukimas.

Kokį jaučiate skirtumą užlipdamas ant scenos vaidinti ir dainuoti?

Labai dažnai vaidindamas tu išeini į kažkokį vaidmenį, personažą, imidžą, o einant į sceną dainuoti, turi labiau būti savimi. Koks esi, toks – nelabai pasislėpsi. Aš neturiu nei auksinio balso, nei virtuoziškos technikos. Kita vertus, taip pat kaip ir teatre žiūrovams turi pateikti mintį, idėją, suteikti džiaugsmą būti čia ir dabar, bendrauti. Tačiau einant į sceną su savo dainomis tu nebeturi už ko slėptis – eini toks, koks esi. Eini nuogesnis.

Ar atliekant dainas scenoje yra buvę nesėkmių?

Grįžtant prie skirtumų – jeigu spektaklyje nepadarai kažko, ką turi padaryti, ir nepasiseka, tai yra labai blogai. O jeigu bendraujant su žiūrovu dialogas pakrypsta truputį kairiau ar truputį dešiniau, gal kažką praleidi, kažkas nepasiseka, man tame nėra labai didelės tragedijos. Tai yra dabartinė minutė, ta diena ir taip vyksta. Juk negali vaidinti, kad vyksta geriau negu yra iš tikrųjų. Būna geresnė publika, būna blogesnė, susitelkusi ar kaip tik atėjusi nežinia kur ir nežinia ko, bet autorinių dainų vakaruose nėra nutikę nieko tokio blogo, kas būtų tragedija. Esu vidury dainos pamiršęs tekstą, bet tokiu atveju atsiprašai ir dainuoji kitą dainą arba bandai prisiminti. Ten leidi sau būti tokiu, koks esi, o jeigu vidury spektaklio pamiršti tekstą ir aplinkui visi kolegos kaip ant vienos kojos, būna kiek sunkiau ir tragiškiau.

Ar buvimas neprofesionaliu muzikantu turi savo pliusų?

Žinoma. Visų pirma, tai nei pats iš savęs tikiesi kažko tokio profesionalaus kaip muzikantas, nei leidi kitiems to tikėtis. Teatre sau, kaip profesionalas, sau keliu didesnius reikalavimus. Kai dainuoju, suprantu, kad nesu profesionalas ir visiems duodu tai suprasti. Jūs atėjote susitikti ne su muzikantu, ne su dainininku – kostiumų aš nekeisiu ir gražiai arijų nedainuosiu. Aš būsiu toks, koks esu. Tai kažkuria prasme atpalaiduoja. Kitaip pasakius, žaidi atviromis kortomis.

Jūsų dažnai klausia, kada išleisite albumą?

Klausia, visada klausia.

Ir ką jiems atsakote?

Pats geriausias koketiškas atsakymas yra toks: aš esu vienintelis žinomas Lietuvos bardas, neišleidęs nei vieno kompakto. Bet mano dainas žmonės, atėję į koncertą, moka ir dainuoja (juokiasi). Taip jau yra, nespėju padaryti to, ką turėjau padaryti jau dvidešimt ar trisdešimt metų.

Bet šitai padaryti jūs norėtumėte?

Norėčiau. Ir vis ruošiuosi, planuoju. Galvojau tai padaryti iki savo gimtadienio, tačiau matau, kad vėl nepadarysiu. Tada planuosiu po gimtadienio ir nežinia, kaip tai baigsis. Norisi išleisti viską konkrečiai apmąsčius, apgalvojus, kas ten turėtų būti. Žmonėms tik atrodo, kad sudėjai dainas ir albumas išėjo – ne. Aš noriu, kad būtų visuma, kad būtų vientisumas. Bet manau, kad to nori visi protingi muzikantai, dainininkai, atlikėjai.

Kiek jūsų gyvenime apskritai yra muzikos? Galbūt atkreipiate dėmesį į filmų garso takelius, o gal rėkaujate eidamas gatve?

Ne. Kuo toliau, tuo mažiau su muzika turiu bendro. Sakyčiau, aš netgi esu muzikinis analfabetas – kartais nežinau didžiausių šlagerių, o man aiškina, kad visos stotys tą dainą suka nuolatos ir visi ją žino. Mokyklos metais labai domėjausi muzika, bet kai atsirado teatras, atsirado kiti prioritetai. Nors muzika visada šalia.

Jūs klausote jos?

Klausau, tačiau retai. Daugiausia mašinoje, bet ten sukasi tos pačios dainos. Aš senas bitlomanas, dar patinka Tomas Waitsas. Mėgstu senąjį 70-ųjų ar 80-ųjų roką, o iš naujos muzikos kartais kažką atrandu, kai parodo žmonės. Bet dažniausiai jeigu atradai kažką gražaus, panaudoji spektaklyje – viskas labai susiję su mano profesija.

Aidas Giniotis. [Atlikėjo archyvo nuotr,]Režisavote renginius „Dainuoja aktoriai“. Dainuojantis aktorius – itin dažnas reiškinys. Kodėl taip nutinka?

Jei kalbame apie Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, per stojamuosius muzikalumas, ritmo pojūtis aktoriui yra labai aktualu. Jis nebūtinai turi būti balsingas ir groti gitara, bet kuo tie pojūčiai geriau išvystyti, tuo aktorius yra lankstesnis. Ritmo ir melodingumo pojūtis yra visur – dramaturgijoje, etiuduose. Muzikalus žmogus yra pageidaujamas aktorių tarpe. Turėdami aktoriaus profesiją jie minties raišką yra įvaldę ne tik per muziką ir žodį, bet ir visaip kitaip – gal dėl to scenoje aktoriai charizmatiškesni, aiškesni. Ne veltui Olegas Ditkovskis, Andrius Kaniava, Vytautas Kernagis, visi baigė aktorinį.

Pastebėjote – per visas didingiausias ir skausmingiausias žmogaus akimirkas groja muzika – per laidotuves, vestuves, gimtadienius (daugelis tų progų net turi savo kūrinius – vestuvės vieną, laidotuvės kitą, Naujieji metai trečią ir t.t.).Kodėl žmogui to reikia?

Muzika – emocijų skleidimas, emocijų sužadinimas kitam žmogui. Ji sujaudina, nuramina. Galbūt bardų muzika turi tai, kad ji nėra vien tik pramoga ar pasilinksminimas. Muzika savyje talpina įvairiausius klodus, o dabar daina asocijuojasi su beprasmiais „tralialia“. Bet kartais muziką norisi dainuoti ir girdėti skirtingose situacijose, ypač, kai liūdna ar sunku, ir tada ji padeda. Bet čia jos paslaptis – negaliu atsakyti.

Daugelis žmonių linkę pamiršti visas blogybes praeityje ir sakyti, kad ir muzika tais laikais buvo geresnė, ir moterys gražesnės, ir apskritai viskas tada buvo geriau, tuo tarpu ateitis ir dabartis jų akyse kur kas pilkesnė. Galėtum save priskirti prie jų?

Ne, nepasakyčiau, kad geriau. Tiesiog aš su ta muzika augau ir brendau, man ji buvo susieta su besiformuojančia pasaulėžiūra ir idėjomis. Jeigu būčiau augęs su kita muzika, galbūt geriau būčiau kontaktavęs su ja. Bet iš tikrųjų manau, kad septintojo dešimtmečio kūryboje buvo daugiau originalumo. Žmonės daugiau kurdavo, o ne pergrodavo, kas kažkada sukurta. Aš visada labiau mėgstu originalią muziką. Tą, kuris kažką perdainuoja, įvertinu kaip gražaus balso turėtoją, atlikėją, o aš visada ir visur labiau mėgstu kūrėjus. Man geriau tas, kuris parašo romaną, o ne tas, kuris jį gražiau perskaito. Nesakau, kad jų nereikia, bet labiau vertinu kūrėjus. Taigi, šituo aspektu, dabartiniai laikai nusileidžia mano jaunystės metams, bet gal aš klystu. Galbūt aš nesusiduriu su ta terpe. Įspūdis yra toks, kad kuriančių žmonių yra mažiau negu mano jaunystėje, bet kaip yra iš tiesų – nežinau.

Sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai turi labai mažai linksmos muzikos?

Oi ne. Įsijungus televizorių tik tokią ir girdi – linksmą ir banalią, pigią. Mane negyvai užknisa žodis „pramoginis“. Atsiverskite didžiausius Lietuvos portalus – ten nebėra kultūros skilties. Yra tik pramogų kultūra. Tai reiškia, kad kultūros nebėra, yra tik pramogos ir jų kultūra. Bet šitai yra žala, baisi vinis, kalama į smegenis. Tai yra tragedija, baisu. Tada atsiranda priešprieša, kai kalbame apie pramoginį meną ir tikrą meną. Atsiranda idiotiškų klišių sudėliojimas. Bet čia tikriausiai kalta mūsų mylimoji televizija. Tuoj atsiras pinigų kultūra – kaip kultūringai išleisti pinigus ar dar kokių nors nesąmonių. Jei yra pramogų kultūra, gal tegu būna ir masažo kultūra, baseino kultūra. Man kultūra kas kita. Tai – vidinis žmogaus dalykas ir nustoję lavinti savo vidų mes tapsime zombiais, klonais ir visais tais, kurie neturi sielos.

Jus nervina žiūrovas, atėjęs į teatrą ar koncertą, turėdamas tikslą papramogauti?

Jei ateina į „Brėmeno muzikantus“, žinau, kad spektaklis toks, kur jie neras nieko ypatingai gilaus ir tegul to neieško. Bet jei spektaklis yra gilesnis, o jūs nesuprantate ir piktinatės... Spektaklis gali būti blogas, bet jeigu jis neatitiko tavo skonio receptorių ir išsilavinimo lygio, tobulink receptorius ir išsilavinimo lygį. Paprastai tie žmonės, kurie kalba, kad šiuolaikinis teatras baisus, ne taip, kaip anksčiau, nevaikšto į teatrą. O tuos, kurie žiūri išsižioję, išplėtę akis, bet bando suprasti, aš visai vertinu.

Norėtumėte savo gyvenime išbandyti tai, ko dar niekada nedarėte? O gal darote tai, ką mokate, ir nematote prasmės gilintis į naujus dalykus?

Yra visokiausių iššūkių. Bet aš jau didelis berniukas – man reikia skubėti padaryti tai, ko dar nepadariau, nes niekas nesam amžini šioje žemėje. Dabar „Atvirame rate“ statau spektaklį apie žmogų, nužudžiusį gulbę, ir dar nesuprantu, kas iš viso to išeis, nes to, ką ten darau, dar nesu bandęs, man tai visai nauja. Kartais daryti tai, ką jau esi bandęs daug kartų, nuobodoka. Būna, statau spektaklį ir jį reikia pabaigti, o pas mane galvoje jau viskas aišku. Tada pradeda trūkti motyvacijos, nes viduje galvoju, kad jau pastačiau – procesas pas mane jau įvyko. Jei anksčiau labiausiai džiugindavo rezultatas, kad ateis žiūrovas, jam patiks, jis tave priims ir pagirs, tai dabar ateina toks supratimas, kad procesas už rezultatą tau svarbiau.

Ko daryti absoliučiai nemokate?

Geriau paklauskite, ką gerai moku, nes nemoku labai daug ko. Esu absoliučiai nebuitiškas, apie finansų planavimą su manim nereikia net kalbėti. Nemoku labai daug. Teatras ir meno pasaulis man yra tarsi virtuali, bet egzistuojanti erdvė. Mes susikuriame iliuziją, gyvename joje ir kitus ten atvedame. Tiesa, toje erdvėje aš ir gyvenu, nes toks realus pasaulis, koks jis yra, manęs nelabai domina ir vilioja. Jis su savo dėsniais man daug kur yra kaip prievolė. Todėl aš pasirinkau teatrą – iliuzijų pasaulį ir man čia gerai. Jeigu turėčiau dirbti kažką kita, man tikriausiai reikėtų iš naujo gimti.

Negi tai viskas, ką jūsų manymu mokate gerai?

Tai ne kuklumas, o kritiškas savęs vertinimas. Aš dažnai galvoju, kad nemoku daryti to, ką šiaip darau gyvenime. Aišku, pasižiūrėjęs į kontekstą visada gali save nuraminti, tada jautiesi labai gerai. Bet kontekstas ir yra pasaulis. Man atskaitos taškas yra tai, kas turėtų būti. Dėl to kartais save vertinu labai kritiškai.

Kokia jums didžiausia žmogaus gyvenimo drama?

Aš visą laiką gyvenau kaip laimės kūdikis. Žinau, kad svetimo skausmo nebūna ir savas skausmas visada yra savas. Bet jei žiūrėdamas į šoną matau neįgalius, sergančius vaikus ir tėvus prie jų lovų, o su tuo teko susidurti vaikams koncertuojant ligoninėse, suprantu, kad visos mano problemos, iliuzijų pasauliai ir visa kita yra mažutė smulkmenėlė. Tada galvoju, kad aplinkui yra dramų. Aišku, karai, marai, mirtys – didieji kataklizmai. Mano gyvenime, palyginus su tuo, dramos buvo juokingos. Jų buvo, tačiau pasižiūrėjus iš atstumo jos juokingos. Savo gyvenime aš buvau laimingas ir visos dramos mane tiktais grūdino, taurino ir darė žmogumi. O tikros dramos, ačiū dievui, mane aplenkė.

Kartais žmonės juokais ar ne sako, kad iki dugno geriama tik už meilę. O už ką iki dugno gertumėte jūs?

Už draugus. Draugus, kurie neišduoda, draugus, kurie neišeina, draugus, kuriuos tu myli ir kurie myli tave.

Aidą Giniotį kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}