Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

INTERVIU | Gediminas Bartuška: „Man patinka, kai grupė būna gyva, taškosi, energinga, atsidavusi. Iš esmės gali būti ir popsas, jei tik geras šou ant scenos – smagu fotografuoti.“

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Nuotraukos autorius: Ramūnas Danisevičius

Nuotraukos autorius: Ramūnas Danisevičius

Koncertai tai erdvė, kurioje išnyksta išorinio pasaulio ribos ir tam kas vyksta juose negalioja jokie įprastos rutinos dėsniai (taip, net jei ir koncertas vyksta lauke lyjant lietui). Suskambus pirmiesiems akordams – tarp muzikanto ir žiūrovo užsimezga ryšys, besitęsiantis priklausomai nuo pasirodymo trukmės, kurio apraiškas galima jausti ir tiesiogiai jame nebedalyvaujant. Siautulinga energija, jausminga harmonija, romantiškoji lyrika ar užkrečiantis ritmas ir jame dalyvaujantys bei šias akimirkas išgyvenantys asmenys: muzikantai scenoje ir publika jos prieangyje. Kaip juos tai veikia mes galime matyti žvitriaakių fotografų dėka, pro kurių akylą žvilgsnį nepraslysta niekas ir tuoj pat būna įamžintas. Pastarieji nematomo frontai herojai – savo darbą atlieka taip greitai, kad kartais net ir akyliausio žiūrovo nebūna susekti, tik vėliau save atranda užfiksuotą virtualiojoje erdvėje, besidairant minioje ar energingai linguojant. Tai kas gi jie, nepastebėtieji ir nesusektieji, meistriškai perteikiantys koncerto metu vyravusias emocijas, užfiksuotas nuotraukose?

Pradedame interviu ciklą su muzikos fotografais. Pirmasis iš jų, charizmatiškasis, žodžio kišenėje neieškantis, o kartais ir paskolinantis, tiems, kuriems jo pritrūksta, onstage.lt fotografas Gediminas Bartuška.

Nuo kelių metų pradėjai fotografuoti?

- Pradėjau labai seniai. Kažkada vaikystėje turėjau tokį seną zenitą tuomet ir sugalvojau, kad noriu būti fotografas. Na, o muzikos fotografija? Sunku pasakyti, kada save identifikavau kaip muzikos fotografą, kadangi aš to nedariau kažkaip specialiai. Aš dirbau žiniasklaidoje ir dažnai fotografuodavau koncertus, bet kažkuriuo metu supratęs, kad man patinka būtent tai daryti aš tiesiog pats pradėjau dažniau eiti į koncertus, akredituotis ir pan.

Kuriems portalams fotografavai iki „onstage.lt“?

- Dirbau „Eltai“, „Vilniaus dienai“, paskui daug freelance‘inau, kitiems portalams siųsdavau nuotraukas. Spaudai fotografuodavau viską: nuo spaudos konferencijų iki statybų. Tiesiog naujienų agentūroje dirbau, vėliau – „Vilniaus dienoje“. Kadangi joje buvo grynai miesto naujienos, tai kokius portretus reikėdavo fotografuoti. „Delfi“ pafotografavau, jie turėjo tokį kultūros projektą. Kažkada išėjęs iš „Vilniaus dienos“ parašiau „ore.lt“ pats pasisiūliau bendradarbiauti ir su jais dirbau ne mažai, o vėliau, sugalvojau kad reikia savo kažkokią platformą turėti, tad sukūriau „onstage.lt“ ir dabar darau kaip sau. Ar Lietuvoje yra muzikos fotografo profesija? Aš labai abejoju, nelabai įmanoma iš to išgyventi. Niekas tik iš jos negali išgyventi, nebent iš renginių daugiau gal galima, bet tik iš muzikos – ne.

Ar atsimeni savo pirmąjį koncertą, kurį fotografavai?

- Nelabai atsimenu, nes tai buvo labai seniai. Kai atsikrausčiau į Vilnių, įstojau į fotografiją ir eidavau į tuos visus dar „Dangaus“ organizuojamus koncertus, pasiimdavau juostinį fotoaparatą ir fotografuodavau su juo. Kažkas iš tų pirmų buvo, bet kuris konkrečiai jau nepamenu. Eidavai į koncertą, pasiimdavai fotoaparatą, kad jau specialiai fotografuoti. Aišku, tų koncertų fotografavimo bandymų buvo dar ir iki Vilniaus. Eidavau į visokius metalo koncertus, pasiėmęs kažkokią muilinę, aš to nelaikau savo muzikos fotografo karjeros pradžios tašku. Tai buvo grynai underground‘iniai koncertai, kuriuos pradėjau fotografuoti. Paskui kažkaip žmonėms patiko, pradėjo kviestis ir tada jau ne kaip lankytojas eidavau, o kaip fotografas.

Kaip dažnai fotografuoji koncertus?

- Vidutiniškai bent kartą į savaitę. Šiaip priklauso nuo sezono.

Kurių muzikos žanrų koncertus mėgsti fotografuoti?

- Roką, plačiai paėmus. Gal kiek labiau pankroką. Man patinka, kai grupė būna gyva, taškosi, energinga, atsidavusi. Iš esmės gali būti ir popsas, jei tik geras šou ant scenos – smagu fotografuoti, net jei ir grupė nepatinka.

Kas tau yra įdomiausia fotografuojant koncertus?

- Man labiausiai patinka, kad gali būti koncerte, o kartu ir daryti tai, ką labai mėgsti. Šiaip jeigu taip įsigilinus, tai tu iš esmės dalyvauji tame koncerte, aišku, ne akivaizdžiai, nes nelendi ant scenos, vis tiek turi netrukdyti kitiems, bet tu visą laiką būni pirmose gretose ir gali pajausti tą koncertą visai kitaip, nei kiti, kone gali pačiupinėti.

Per didesnius koncertus visada pastebima didesnė fotografų koncentracija scenos prieangyje. Kaip pavyksta nesusipešti, išvengti konfliktų?

- Labai retai iškyla kažkokių kivirčų. Kolegos iš esmės yra labai draugiški ir supratingi. Lietuviškosios muzikos rinkos pliusas, kad mūsų nėra daug, lyginant su kokia Lenkija ar kuria kita šalimi. Mes vienas kitam netrukdom. Aišku, pasitaiko tokių situacijų, kai ateina naujokų, susiviliojusių muzikos fotografija, kurie nežino nei etikos, nei nusistovėjusių taisyklių, nejaučia aplinkos, trukdo kolegoms, žiūrovams, pačiai grupei.

Tokiu atveju ar tenka paauklėti?

- Aišku, pasakai, jei kažką ne taip daro, kartais ir pikčiau pakalbi, bet iš esmės tų fotografavimo subtilybių ir netrukdymo kitiems išmokstama, ypač, jei yra poreikis išlikti šioje srityje. Aišku, jei nesupras, bus paauklėtas. Pasitaiko ir tokių žmonių, kurie tiesiog iš savo natūros nėra empatiški, nekreipia dėmesio į aplinkinius. Na, tada gal tokiu atveju reikia ir apkulti.

Ar yra jaučiamas skirtumas tarp mylimų ir ne tokių mylimų grupių fotografavimo?

- Labai priklauso nuo pačios grupės, kaip ji elgiasi ant scenos. Vieni – palaiko atstumą, jie visiškai nekontaktuoja su žiūrovais, gal kažką kalba, bet vis tiek jaučiasi didelis atstumas. Na, o kitos grupės, kaip tik, mėgsta būti arčiau žiūrovo. Tad būtent tokias grupes yra lengviau fotografuoti. Na, o jei tu dar tą grupę mėgsti – dar patogiau. Kadangi tu ją mėgsti, galbūt labiau seki, žinai kaip jie elgiasi, gali nuspėti kažkokius jos veiksmus. Tai ypatingai pasireiškia, jei grupė daro turą ir keliauji kartu su ja, gale turo – gali jau viską pasakyti, kas bus toliau. Žinai, visus išėjimus ir pan. Iš esmės galbūt kažkiek skiriasi, tačiau viskas vyksta panašiai. Tokiu atveju, esi ramus, kad nepraleisi kažkokio kadro, nes jei viename koncerte jo nepavyko užfiksuoti, galbūt kitame – pavyks, nes būsi pasiruošęs. Mėgstamas grupes yra lengviau fotografuoti, nes lengviau įsijausti. Jeigu man nepatinka kurios nors grupės muzika – labai sunku fotografuoti. Gali pasitaikyti labai gerų kadrų, bet tai būna dažniausiai išimtys iš taisyklės.

Kas yra sunkiausia šiame darbe?

- Sunkiausia būna, kai aplanko niūrios mintys ir imi savęs klausinėti kam čia to reikia? Tu darai, darai ir vis tiek esi niekam neįdomus. Norėtųsi galbūt tai daryti ne tik kaip hobį, nes nors ir sulauki tų pagyrų, įvertinimų, tačiau, pageidautum gauti ir atlygį už savo įdėtą darbą. Aš manau, kad daug kas norėtų iš to gyventi, bet tai yra labai sudėtingas dalykas. Lietuvoje mažai rinka. O kas dar sunku? Kartais būna labai sunku sulaukti pagrindinės grupės. Ypač, kai groja kokiam „Kably“ antrą valandą nakties ir tu eini „nepasitūsinti“, o fotografuoti, tai kartais būna ypatingai sunku išlaukti. (juokiasi)

Kuris tavo fotografuotas koncertas yra pats įsimintiniausias?

- Labai sunku pasakyti. Ko gero įsimintiniausias buvo „Metallicos“ koncertas Vilniuje. Aš labai jaudinausi, net rankos drebėjo. Galvoju padarysiu, nepadarysiu, tai vienintelis šansas, nes tikrai neatvažiuos daugiau. Pamenu, buvo du koncertai, nes pirmas buvo visiškas sold out‘as. Taip pat pirmas „Rammstein“ koncertas buvo įspūdingas, nes visko daug vyksta, tik spėk fiksuoti. Dar „Red Hot Chilli Peppers“ buvo stiprus koncertas. Na, o šiaip būna labai daug asmeninių koncertų, kur tau pačiam labai patinka, kur klausydamasis jų labai daug visko išgyveni, nors tarkim vyksta kažkur „skylėje“. „Skylėje“ dažniausiai nefotografuoju. (juokiasi)

Ar turi mėgstamiausią grupę ar atlikėją?

- Ne. Aš dažnai susimąstydavau apie tai, ar aš turiu mėgstamiausią grupę ar atlikėją. Vienu metu vienos grupės artimesnės, tačiau vėliau jos nueina į antrą planą, užleisdamos vietą kitoms, o tos dar kitoms. Taip ir sukasi. Niekada nebuvau vienos grupės gerbėjas.

Kokia grupė turėtų atvažiuoti į Lietuvą, kurią jau labai labai norėtum fotografuoti?

- Milijonas tų grupių yra, norėčiau, kad koks Nick Cave atkeliautų. Manau, kad įmanoma šiais laikais. Taip pat labai norėjau, kad atvažiuotų „Lea Porcelain“ iš Berlyno, pakviečiau juos į „Postcosmos X“ ir labai džiaugiausi, kad sutiko jame dalyvauti.

Atvykus didiesiems muzikos atstovams vienas iš jų pageidavimų fotografams būna, kad jie fotografuoti ne ilgiau kaip 3 dainas. Ar užtenka to laiko?

- Užtenka, aišku, jei tau leidžia fotografuoti viso koncerto metu, tu neskubi, ieškai geresnių kampų, esi atsipalaidavęs, bet jei turi tik tas 15 minučių, reportažui – pilnai pakanka. Kartais netgi būna per daug, jei atlikėjai labai statiški ir nieko nedaro.

Koks juokingiausias atsitikimas yra nutikęs koncerto metu?

- Kai man šį klausimą užduoda aš visą laiką atsimenu, kaip mano kolegai užsidegė plaukai per Džordanos Butkutės koncertą. Dar vienas juokingas, nors ne tiek juokingas, kiek nelaimingas atsitikimas buvo, nes baigėsi nelabai smagiai – žmogus susilaužė koją. 2012 metų vasario mėnesį vyko alternatyvios muzikos apdovanojimai, „T.Ė.T.Ė.“. Metų metalo grupe buvo paskelbta „Mandragora“. Kai grupė užlipo ant scenos atsiimti apdovanojimo, vienas jų gitaristas bandė šokti į minią (stage dive‘inti), bet iš esmės įšoko į fotografus, kurių buvo vos keli ir jie ten su fotoaparatais stovėjo ir saugodami savo techniką tiesiog pasitraukė, na o gitaristui lūžo koja.

Kas tau yra didžiausias autoritetas muzikos fotografijoje?

- Nelabai turiu aš tų autoritetų. Nemažai seku muzikos fotografų, tačiau negalėčiau išskirti. Aš labai myliu reportažinę fotografiją. Iš esmės muzikos fotografija ir yra reportažinė fotografija, aišku, vieni galbūt daro meną iš to, man asmeniškai, tai yra reportažas, dokumentinė fotografija. Mano mokytojai yra klasikiniai reportažo fotografai, kaip: Robert Capa, Henri Cartier-Bresson. Aš užaugau su klasikais, amerikiečiais: Richard Avedon, Diane Arbus kažkas tokio.

Ar skaitai koncertų recenzijas ir ką apie jas manai?

- Skaitau. Man patinka „Gintarinių akinių“ recenzijos, nes jie tai daro smagiai, o ne nuobodžiai, kad tik būtų išdėstyta. Aš pats gi matau, visa kas būna. Be abejo, dažniausiai tai yra subjektyvi nuomonė, tačiau ji būna įdomi, jei linksmai ir originaliai pateikta.

Tavo nuomone, muzikos fotografų bendruomenė yra konkurencinga?

- Ne, esame labai draugiški. Iš esmės mes netgi dalinamės nuotraukomis, tarkim, jei koks nors fotografas negali į kokį koncertą atvykti ir jį nufotografuoti, mes pasidalijam savomis. Tikrai nėra susipriešinimo.

Kokių patarimų pradedantiesiems fotografams?

- Laikytis bendražmogiškų vertybių. Labai netrukdyti, nei žiūrovams, nei atlikėjams, nei kolegoms. Daugiau stebėti aplinką. Jeigu tu pirmą kartą ateini fotografuoti koncerto, nesibrauk į priekį, jei jau ten kažkas stovi, nereikia stumtis. Mūsų nėra tiek daug, kad reikėtų muštis dėl vietos. Juolab, kad jei arčiau scenos būsi, dar nereiškia, kad nuo to kadras bus geresnis ar originalesnis. Sveika pastebėti kolegas. Netrukdyk kitam ir tau netrukdys.

Gediminą Bartušką kalbino Rūta Paitian

Nuorodos:

onstage.lt

Gediminas Bartuška photography




  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 925   Data: 2019-11-20
Esamas tekstas

Nuotraukos autorius: Ramūnas DanisevičiusKoncertai tai erdvė, kurioje išnyksta išorinio pasaulio ribos ir tam kas vyksta juose negalioja jokie įprastos rutinos dėsniai (taip, net jei ir koncertas vyksta lauke lyjant lietui). Suskambus pirmiesiems akordams – tarp muzikanto ir žiūrovo užsimezga ryšys, besitęsiantis priklausomai nuo pasirodymo trukmės, kurio apraiškas galima jausti ir tiesiogiai jame nebedalyvaujant. Siautulinga energija, jausminga harmonija, romantiškoji lyrika ar užkrečiantis ritmas ir jame dalyvaujantys bei šias akimirkas išgyvenantys asmenys: muzikantai scenoje ir publika jos prieangyje. Kaip juos tai veikia mes galime matyti žvitriaakių fotografų dėka, pro kurių akylą žvilgsnį nepraslysta niekas ir tuoj pat būna įamžintas. Pastarieji nematomo frontai herojai – savo darbą atlieka taip greitai, kad kartais net ir akyliausio žiūrovo nebūna susekti, tik vėliau save atranda užfiksuotą virtualiojoje erdvėje, besidairant minioje ar energingai linguojant. Tai kas gi jie, nepastebėtieji ir nesusektieji, meistriškai perteikiantys koncerto metu vyravusias emocijas, užfiksuotas nuotraukose?

Pradedame interviu ciklą su muzikos fotografais. Pirmasis iš jų, charizmatiškasis, žodžio kišenėje neieškantis, o kartais ir paskolinantis, tiems, kuriems jo pritrūksta, onstage.lt fotografas Gediminas Bartuška.

Nuo kelių metų pradėjai fotografuoti?

- Pradėjau labai seniai. Kažkada vaikystėje turėjau tokį seną zenitą tuomet ir sugalvojau, kad noriu būti fotografas. Na, o muzikos fotografija? Sunku pasakyti, kada save identifikavau kaip muzikos fotografą, kadangi aš to nedariau kažkaip specialiai. Aš dirbau žiniasklaidoje ir dažnai fotografuodavau koncertus, bet kažkuriuo metu supratęs, kad man patinka būtent tai daryti aš tiesiog pats pradėjau dažniau eiti į koncertus, akredituotis ir pan.

Kuriems portalams fotografavai iki „onstage.lt“?

- Dirbau „Eltai“, „Vilniaus dienai“, paskui daug freelance‘inau, kitiems portalams siųsdavau nuotraukas. Spaudai fotografuodavau viską: nuo spaudos konferencijų iki statybų. Tiesiog naujienų agentūroje dirbau, vėliau – „Vilniaus dienoje“. Kadangi joje buvo grynai miesto naujienos, tai kokius portretus reikėdavo fotografuoti. „Delfi“ pafotografavau, jie turėjo tokį kultūros projektą. Kažkada išėjęs iš „Vilniaus dienos“ parašiau „ore.lt“ pats pasisiūliau bendradarbiauti ir su jais dirbau ne mažai, o vėliau, sugalvojau kad reikia savo kažkokią platformą turėti, tad sukūriau „onstage.lt“ ir dabar darau kaip sau. Ar Lietuvoje yra muzikos fotografo profesija? Aš labai abejoju, nelabai įmanoma iš to išgyventi. Niekas tik iš jos negali išgyventi, nebent iš renginių daugiau gal galima, bet tik iš muzikos – ne.

Ar atsimeni savo pirmąjį koncertą, kurį fotografavai?

- Nelabai atsimenu, nes tai buvo labai seniai. Kai atsikrausčiau į Vilnių, įstojau į fotografiją ir eidavau į tuos visus dar „Dangaus“ organizuojamus koncertus, pasiimdavau juostinį fotoaparatą ir fotografuodavau su juo. Kažkas iš tų pirmų buvo, bet kuris konkrečiai jau nepamenu. Eidavai į koncertą, pasiimdavai fotoaparatą, kad jau specialiai fotografuoti. Aišku, tų koncertų fotografavimo bandymų buvo dar ir iki Vilniaus. Eidavau į visokius metalo koncertus, pasiėmęs kažkokią muilinę, aš to nelaikau savo muzikos fotografo karjeros pradžios tašku. Tai buvo grynai underground‘iniai koncertai, kuriuos pradėjau fotografuoti. Paskui kažkaip žmonėms patiko, pradėjo kviestis ir tada jau ne kaip lankytojas eidavau, o kaip fotografas.

Kaip dažnai fotografuoji koncertus?

- Vidutiniškai bent kartą į savaitę. Šiaip priklauso nuo sezono.

Kurių muzikos žanrų koncertus mėgsti fotografuoti?

- Roką, plačiai paėmus. Gal kiek labiau pankroką. Man patinka, kai grupė būna gyva, taškosi, energinga, atsidavusi. Iš esmės gali būti ir popsas, jei tik geras šou ant scenos – smagu fotografuoti, net jei ir grupė nepatinka.

Kas tau yra įdomiausia fotografuojant koncertus?

- Man labiausiai patinka, kad gali būti koncerte, o kartu ir daryti tai, ką labai mėgsti. Šiaip jeigu taip įsigilinus, tai tu iš esmės dalyvauji tame koncerte, aišku, ne akivaizdžiai, nes nelendi ant scenos, vis tiek turi netrukdyti kitiems, bet tu visą laiką būni pirmose gretose ir gali pajausti tą koncertą visai kitaip, nei kiti, kone gali pačiupinėti.

Per didesnius koncertus visada pastebima didesnė fotografų koncentracija scenos prieangyje. Kaip pavyksta nesusipešti, išvengti konfliktų?

- Labai retai iškyla kažkokių kivirčų. Kolegos iš esmės yra labai draugiški ir supratingi. Lietuviškosios muzikos rinkos pliusas, kad mūsų nėra daug, lyginant su kokia Lenkija ar kuria kita šalimi. Mes vienas kitam netrukdom. Aišku, pasitaiko tokių situacijų, kai ateina naujokų, susiviliojusių muzikos fotografija, kurie nežino nei etikos, nei nusistovėjusių taisyklių, nejaučia aplinkos, trukdo kolegoms, žiūrovams, pačiai grupei.

Tokiu atveju ar tenka paauklėti?

- Aišku, pasakai, jei kažką ne taip daro, kartais ir pikčiau pakalbi, bet iš esmės tų fotografavimo subtilybių ir netrukdymo kitiems išmokstama, ypač, jei yra poreikis išlikti šioje srityje. Aišku, jei nesupras, bus paauklėtas. Pasitaiko ir tokių žmonių, kurie tiesiog iš savo natūros nėra empatiški, nekreipia dėmesio į aplinkinius. Na, tada gal tokiu atveju reikia ir apkulti.

Ar yra jaučiamas skirtumas tarp mylimų ir ne tokių mylimų grupių fotografavimo?

- Labai priklauso nuo pačios grupės, kaip ji elgiasi ant scenos. Vieni – palaiko atstumą, jie visiškai nekontaktuoja su žiūrovais, gal kažką kalba, bet vis tiek jaučiasi didelis atstumas. Na, o kitos grupės, kaip tik, mėgsta būti arčiau žiūrovo. Tad būtent tokias grupes yra lengviau fotografuoti. Na, o jei tu dar tą grupę mėgsti – dar patogiau. Kadangi tu ją mėgsti, galbūt labiau seki, žinai kaip jie elgiasi, gali nuspėti kažkokius jos veiksmus. Tai ypatingai pasireiškia, jei grupė daro turą ir keliauji kartu su ja, gale turo – gali jau viską pasakyti, kas bus toliau. Žinai, visus išėjimus ir pan. Iš esmės galbūt kažkiek skiriasi, tačiau viskas vyksta panašiai. Tokiu atveju, esi ramus, kad nepraleisi kažkokio kadro, nes jei viename koncerte jo nepavyko užfiksuoti, galbūt kitame – pavyks, nes būsi pasiruošęs. Mėgstamas grupes yra lengviau fotografuoti, nes lengviau įsijausti. Jeigu man nepatinka kurios nors grupės muzika – labai sunku fotografuoti. Gali pasitaikyti labai gerų kadrų, bet tai būna dažniausiai išimtys iš taisyklės.

Kas yra sunkiausia šiame darbe?

- Sunkiausia būna, kai aplanko niūrios mintys ir imi savęs klausinėti kam čia to reikia? Tu darai, darai ir vis tiek esi niekam neįdomus. Norėtųsi galbūt tai daryti ne tik kaip hobį, nes nors ir sulauki tų pagyrų, įvertinimų, tačiau, pageidautum gauti ir atlygį už savo įdėtą darbą. Aš manau, kad daug kas norėtų iš to gyventi, bet tai yra labai sudėtingas dalykas. Lietuvoje mažai rinka. O kas dar sunku? Kartais būna labai sunku sulaukti pagrindinės grupės. Ypač, kai groja kokiam „Kably“ antrą valandą nakties ir tu eini „nepasitūsinti“, o fotografuoti, tai kartais būna ypatingai sunku išlaukti. (juokiasi)

Kuris tavo fotografuotas koncertas yra pats įsimintiniausias?

- Labai sunku pasakyti. Ko gero įsimintiniausias buvo „Metallicos“ koncertas Vilniuje. Aš labai jaudinausi, net rankos drebėjo. Galvoju padarysiu, nepadarysiu, tai vienintelis šansas, nes tikrai neatvažiuos daugiau. Pamenu, buvo du koncertai, nes pirmas buvo visiškas sold out‘as. Taip pat pirmas „Rammstein“ koncertas buvo įspūdingas, nes visko daug vyksta, tik spėk fiksuoti. Dar „Red Hot Chilli Peppers“ buvo stiprus koncertas. Na, o šiaip būna labai daug asmeninių koncertų, kur tau pačiam labai patinka, kur klausydamasis jų labai daug visko išgyveni, nors tarkim vyksta kažkur „skylėje“. „Skylėje“ dažniausiai nefotografuoju. (juokiasi)

Ar turi mėgstamiausią grupę ar atlikėją?

- Ne. Aš dažnai susimąstydavau apie tai, ar aš turiu mėgstamiausią grupę ar atlikėją. Vienu metu vienos grupės artimesnės, tačiau vėliau jos nueina į antrą planą, užleisdamos vietą kitoms, o tos dar kitoms. Taip ir sukasi. Niekada nebuvau vienos grupės gerbėjas.

Kokia grupė turėtų atvažiuoti į Lietuvą, kurią jau labai labai norėtum fotografuoti?

- Milijonas tų grupių yra, norėčiau, kad koks Nick Cave atkeliautų. Manau, kad įmanoma šiais laikais. Taip pat labai norėjau, kad atvažiuotų „Lea Porcelain“ iš Berlyno, pakviečiau juos į „Postcosmos X“ ir labai džiaugiausi, kad sutiko jame dalyvauti.

Atvykus didiesiems muzikos atstovams vienas iš jų pageidavimų fotografams būna, kad jie fotografuoti ne ilgiau kaip 3 dainas. Ar užtenka to laiko?

- Užtenka, aišku, jei tau leidžia fotografuoti viso koncerto metu, tu neskubi, ieškai geresnių kampų, esi atsipalaidavęs, bet jei turi tik tas 15 minučių, reportažui – pilnai pakanka. Kartais netgi būna per daug, jei atlikėjai labai statiški ir nieko nedaro.

Koks juokingiausias atsitikimas yra nutikęs koncerto metu?

- Kai man šį klausimą užduoda aš visą laiką atsimenu, kaip mano kolegai užsidegė plaukai per Džordanos Butkutės koncertą. Dar vienas juokingas, nors ne tiek juokingas, kiek nelaimingas atsitikimas buvo, nes baigėsi nelabai smagiai – žmogus susilaužė koją. 2012 metų vasario mėnesį vyko alternatyvios muzikos apdovanojimai, „T.Ė.T.Ė.“. Metų metalo grupe buvo paskelbta „Mandragora“. Kai grupė užlipo ant scenos atsiimti apdovanojimo, vienas jų gitaristas bandė šokti į minią (stage dive‘inti), bet iš esmės įšoko į fotografus, kurių buvo vos keli ir jie ten su fotoaparatais stovėjo ir saugodami savo techniką tiesiog pasitraukė, na o gitaristui lūžo koja.

Kas tau yra didžiausias autoritetas muzikos fotografijoje?

- Nelabai turiu aš tų autoritetų. Nemažai seku muzikos fotografų, tačiau negalėčiau išskirti. Aš labai myliu reportažinę fotografiją. Iš esmės muzikos fotografija ir yra reportažinė fotografija, aišku, vieni galbūt daro meną iš to, man asmeniškai, tai yra reportažas, dokumentinė fotografija. Mano mokytojai yra klasikiniai reportažo fotografai, kaip: Robert Capa, Henri Cartier-Bresson. Aš užaugau su klasikais, amerikiečiais: Richard Avedon, Diane Arbus kažkas tokio.

Ar skaitai koncertų recenzijas ir ką apie jas manai?

- Skaitau. Man patinka „Gintarinių akinių“ recenzijos, nes jie tai daro smagiai, o ne nuobodžiai, kad tik būtų išdėstyta. Aš pats gi matau, visa kas būna. Be abejo, dažniausiai tai yra subjektyvi nuomonė, tačiau ji būna įdomi, jei linksmai ir originaliai pateikta.

Tavo nuomone, muzikos fotografų bendruomenė yra konkurencinga?

- Ne, esame labai draugiški. Iš esmės mes netgi dalinamės nuotraukomis, tarkim, jei koks nors fotografas negali į kokį koncertą atvykti ir jį nufotografuoti, mes pasidalijam savomis. Tikrai nėra susipriešinimo.

Kokių patarimų pradedantiesiems fotografams?

- Laikytis bendražmogiškų vertybių. Labai netrukdyti, nei žiūrovams, nei atlikėjams, nei kolegoms. Daugiau stebėti aplinką. Jeigu tu pirmą kartą ateini fotografuoti koncerto, nesibrauk į priekį, jei jau ten kažkas stovi, nereikia stumtis. Mūsų nėra tiek daug, kad reikėtų muštis dėl vietos. Juolab, kad jei arčiau scenos būsi, dar nereiškia, kad nuo to kadras bus geresnis ar originalesnis. Sveika pastebėti kolegas. Netrukdyk kitam ir tau netrukdys.

Gediminą Bartušką kalbino Rūta Paitian

Nuorodos:

onstage.lt

Gediminas Bartuška photography

Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2019 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Pasiūlė Daina Mėgsta
Sahja Ofra Haza Halakhta
 Ofra Haza
 
Silentist Bryan Ferry You Are My Sunshine
 Bryan Ferry
 
malia Roxette Joyride
 Roxette
 

Šiuo metu vertiname


Funeral for a Friend Funeral for a Friend
7,9

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

DjVaids mėgsta Alsou dainą Bosikom
DjVaids įvertino Alsou dainą Bosikom - 10 balų
DjVaids mėgsta Alsou dainą Mechty
DjVaids įvertino Alsou dainą Mechty - 10 balų
DjVaids mėgsta Nicole Scherzinger dainą Wet
DjVaids įvertino Nicole Scherzinger dainą Wet - 10 balų
DjVaids mėgsta Hilary Duff dainą With Love
DjVaids įvertino Hilary Duff dainą With Love - 10 balų
DjVaids mėgsta Agnė Petravičienė dainą Aš laiminga
DjVaids įvertino Agnė Petravičienė dainą Aš laiminga - 10 balų
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

14:15 - Silentist
Gaila, ir Roxette dainininkės jau nebera, o dar prisimenu nuo jos dainos Almost Unreal pradėjom vartoti zodi Nerealu.
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
10:53 - Silentist
Na va, pagaliau ir Tom Waits 70! Champagne?
19:20 - Plikas[LT]
Norėčiau visaip (kaip tik įmanoma) padėkoti P_Rutai už įdėtas pastangas ir aukojamą laisvalaikį administruojant Music'ą. Malonu girdėti, kad esam girdimi ir netgi išklausomi.
Tad didelis ačiū Rūtai !
PS. Na ir kitiems adminams taipogi ... ;-)
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
13:25 - p_ruta_
Šiuo metu music'as turi paskyrą ir instagrame (music.lt_official), ji dar nėra labai populiari, bet truputį auga, kviečiu prie jos prisijungti. Taip pat, kviečiu ir pačius rašyti apie muziką, vertinti naujus albumus.
13:19 - p_ruta_
vis tiek skiriu laiko ir music'o administravimui, nes kaip jau minėjau anksčiau - man tai yra įdomu. Tiesiog prašau supratimo ir kantrybės, music'as tikrai nėra apleistas, juo tikrai domisi žmonės, tiek grupės, tiek ir klausytojai.
13:17 - p_ruta_
negaunu jokio atlygio, bet ir nesiskundžiu, nes man patinka administruoti music'ą ir apskritai sekti naujienas, apie tai kas dedasi muzikos pasaulyje ir jomis dalytis. Esu darbo liaudies atstovė, turiu tą 8-17 darbą, turiu ir kitų įsipareigojimų, tačiau
13:15 - p_ruta_
fotografais. Suprantu jūsų nusivylimą, kad nėra tvarkomi topai, kad apklausa vis dar neatnaujinta ar ne visos naujos grupės sulaukia savo profilio. Prisipažinsiu, kad toli gražu ne viską ir moku daryti, bet stengiuosi, skiriu savo asmeninį laiką, už kurį
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 231
  Iš viso užsiregistravę: 72730
  Naujausias narys: Virgux
  Šiandien apsilankė: 160216
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook