Alhi. Albertas Kazlauskas-Alhi kūrybą į savo gyvenimą įsileido prieš dešimtmetį ir nuo to laiko su mūzomis bendrauja nuolatos, vis pradžiugindamas naujais kūrybiniais eksperimentais. Naujausias jo darbas – albumas “Sustok akimirka žavinga”, kuris, kaip pats autorius ir atlikėjas teigia, žymi tam tikrą lūžį jo kūrybiniame kelyje. Su bene žymiausiu albumo kūriniu “Kur tu važiuoji” lietuviškos muzikos gerbėjai jau turėjo galimybę susipažinti geriau – singlui nufilmuotas ir pristatytas puikių atsiliepimų sulaukęs klipas. Interviu su talentingu jaunu kūrėju – mintys apie kūrybą, keliones, įkvėpimą ir naujų horizontų paieškas.

Albertai, kiek metų kūryba jau su tavimi? Kokia buvo pradžia?

Dešimtmetį – su pertraukomis muziką rašau nuo 2005-ųjų. Iš pradžių išgirdau užsienietišką hiphopą, bet jis man nepatiko ir nepadarė įspūdžio kaip kurti norinčiam žmogui. Viskas prasidėjo, kai netyčia išgirdau vienus lietuvių muzikantus, kurių anksčiau klausytis neteko, tik žinojau, kad mano draugas juos pažįsta – man labai patiko tai, ką jie daro. Kilo mintis, kad jeigu tokie paprasti vyrukai gali gerai kurti, tai aš irgi galiu ir noriu pabandyti.

Pats nuo vaikystės labai mėgau kurti apskritai – tai ir piešimas, ir įsivaizduojamos krepšinio lygos, ir lego konstruktoriai.

Vadinasi, repo muzika tavo gyvenime atsirado dėl pradinės inspiracijos?

Taip, greičiausiai dėl to.



Ar įsivaizduoji save rašant ir atliekant kitokią muziką?

Jei atvirai, aš savęs šioje muzikoje nebeįsivaizduoju. Kai nueinu į repo vakarėlius, jaučiuosi ten svetimas. Galbūt iš to išaugau, nebeatrandu ten nieko įdomaus. Kartais net atsisakau galimybių koncertuoti, nes iš to nebegaliu nieko pasiimti. O ir tai, ką galiu duoti pats, tos publikos nelabai gali sudominti. Net žmonės, manęs klausydamiesi, sako, kad repas man netinka. Kai susipažįstame asmeniškai, dauguma teigia, jog niekuomet nepagalvotų, kad aš galiu kurti būtent tokią muziką.
Manau, kad kuo toliau, tuo vis labiau susitelksiu į elektroninę muziką

Idėjos kinta, kūryba taip pat. Kuri jau dešimt metų – kaip keitėsi žinia, kurią nešei savo muzika?

Iš pradžių didelę įtaką darė paauglystė. Tai lengvai galima pajusti iš tekstų, kurie tarsi pseudofilosofiški. Iš dabarties perspektyvos jie neatrodo natūralus, nes tokių metų žmogus dar nėra pakankamai subrendęs, kad kažko išmokytų kitus. Vėliau galima pajusti didelę studijų ir kelionių metų įtaką. Šiuo metu mane labiausiai įkvepia tai, ko pats klausausi – elektronika, ambientas, tamsi, toli nunešanti muzika.

Labiau mėgsti kurti - muziką ar žodžius?

Muziką. Parašyti žodžius man reikia daug valios pastangų, dėl to ir naujame albume yra tik viena mano solinė daina. Muzika mintis reikšti man žymiai paprasčiau.



Turi savo muzikinius autoritetus, kurių kūryba tau pavyzdys?

Kaip tik galiu paminėti žmones, kurių koncerte buvau vakar: tai atlikėjas “oOoOO”. Taip pat mėgstu daug kam žinomus “Boards of Canada”, kurie rašo labai įdomią elektroniką. Jų muzika žavi tuo, kad išgirdus, atrodo, kad esi apsvaigęs, ji tiesiog veikia smegenis. Nemažai klausausi Aphex Twino. Apskritai, man patinka šilta, sena analoginė elektronika.

Kaip vieną įkvėpimų minėjai keliones. Kaip jos atsispindi (o gal neatsispindi) tavo muzikoje?

Paskutiniu metu labai pamėgau gamtą, neturiu noro keliauti į miestus, neieškau triukšmo. Iš gamtos į savo muziką atsinešu ramybę, daugiau erdvės, mažiau žodžių ir perkrovimo.

Mėgsti muzikoje tylą?

Nemėgstu perkrautos muzikos. Joje privalo likti erdvės žmogui sukurti kažką savo. Kartais nereikia daug žodžių ar instrumentų. Gali užtekti vienos, harmoningai skambančios natos.

Leisk trumpai pasmalsauti apie tavo kūrybinį procesą. Ar prieš rašydamas kūrinį, pirmiausia suformuoji konkrečią idėją?

Taip būna labai reta. Pats mėgstu žmones skirti į dvi grupes – “idėjinius” ir “estetikus”. Save labiau priskirčiau pastariesiems, nes man kūrinio idėja nėra tokia svarbi. Man patinka prisisėsti ir bekuriant gaudyti gerus garsus, kuriant gražų, vaizdingą muzikinį paveikslą.

Vadinasi tau svarbiau forma, ne turinys?

Taip. Net mano paskutiniame albume yra dainų, kurių žodžiai neturėjo pirminės temos. Berašydamas muziką kažką savyje radau, ir aplink atsiradusius žodžius “apsilipdė” ir tema. Taip, kad sugalvoju rašyti dainą apie meilę, nebūna. Rašau muziką ir pakeliui gaudau garsus ir žodžius.



Pagrindinis kūrybinis impulsas. Kas tai tau?

Įvairiuose interviu visi dažniausiai sako “nežinau”. Aš manau, kad viskas daug papračiau. Žmogus gali būti liūdnas arba linksmas. Kai jam džiugu, jis nieko nekuria, nes neturi tam laiko. Kai žmogus liūdi, atsiranda apmąstymų ir noro save realizuoti. Didelė dalis mano muzikos kilo iš liūdesio. Kita dalis yra susijusi su išgirsta muzika. Išgirdęs kažką gražaus pagalvoju, kodėl aš negaliu taip padaryti? Aš irgi noriu lipti ant scenos, maigyti mygtukus, priversti žmones šokti.

Tai reiškia, jog tau svarbus tavosios muzikos įvertinimas?

Man svarbu publika, tik ne jos kiekis, o tai, kokia ji. Aš labai nenorėčiau, kad manęs klausytų šešiolikmečiai, kurie svaiginasi. Jeigu girdėčiau iš jų telefonų skambant savo dainą, galvočiau, kad ji nieko verta. Džiaugiuosi, kai man parašo žmonės, kurie girdėjo mano muziką anksčiau, o dabar sako, kad pagaliau joje rado kažką, kas jiems įdomu, nors jie nei repo, nei panašios muzikos neklauso.

Man svarbu, kad mano muzikos klausytųsi žmonės, kurie man pačiam yra įdomūs. Vienas pats užsidaryti ir kurti sau tikrai negalėčiau.

Neseniai išleidai savo albumą. Trumpai papasakok apie jį.

Jame daug melancholiško, tamsaus skambesio, tekstų ir muzikos atžvilgiu, jaučiasi branda. Tai pirmas mano albumas, kurio dainų žodžius puikiai atsimenu – tai parodo, kad jie man pačiam patinka, atspindi mano asmenybę.

Pats pavadinimas “Sustok, akimirka žavinga” kalba apie tai, kad pats save dažnai pagaunu bėgantį, skubantį, nepagaunantį akimirkos žavesio. Kartais reikia sustoti, o dabar jei man to padaryti nepasiseka, kažkokiu mistiniu būdu tai padaryti mane įpareigoja šis pavadinimas.



Singlui “Kur tu važiuoji?” nufilmavote klipą. Apie ką pati daina?

Ji pasakoja apie bėgimą nuo žmonių, jų šilto ryšio. Tu taip beprotiškai nori vienatvės, kad, kitiems priartėjus, uždarai duris ir pabėgi. Dainoje yra žodžiai “pažadinai tylą”, kurie ir reiškia nenorėjimą būti su žmonėmis. Bet kai vėliau norisi tą tylą užmigdyti, tau nepavyksta, nes jos nebeveikia lopšinės, ir tu sėdi autobuso gale visiškai vienas, supratęs, kad pats esi dėl to kaltas.

Šį kūrinį įkvėpė realūs potyriai?

Taip. Šiaip pačios dainos idėja gimė daugiau techniškai, kadangi atsirado galimybė ir poreikis nufilmuoti klipą. Tačiau tokių minčių visuomet sukosi galvoje ir jos gražiai susidėliojo į dainą. Labai greit ją parašiau, nes jaučiau, kad idėja subrendusi.



Klipo idėja taip pat priklauso tau?

Prieš dvejus metus turėjome filmuoti klipą kūriniui “Mono”, bet nepavyko. Norėjome filmuoti tamsų ir šaltą, kupiną vienatvės, miestą. Veiksmas turėjo vykti troleibusuose, norėjome rodyti žmonių veidus – visgi mes, lietuviai, esame labai melancholiški. Klipo nufilmuoti nepavyko, bet praėjo dveji metai ir ta pati režisierė Akvilė Gelažiūtė man pranešė, kad savaitei turės profesionalią kamerą ir pasiūlė nufilmuoti tą seną klipą. Aš atsisakiau, nes “Mono” – jau morališkai pasenęs kūrinys. Tada nusprendėme, kad imsiuosi kurti naują dainą. Pasikviečiau kolegą Matą, dvi savaites ištisai rašiau muziką, įvairias versijas siuntėme režisierei. Jai vis netiko tai viena, tai kita – tai per linksma, tai per liūdna. Gal penktas variantas jai tiko ir sutarėme, kad dirbsime su juo, parašėme žodžius ir realizavome troleibuso idėją.

Kalbant apie režisūrą, visos idėjos yra režisierės ir operatoriaus Martyno Norvaišo. Kadangi aš ir rašau muziką, ir kuriu žodžius, ir dirbu prie techninių dalykų, nusprendžiau kad nenoriu kištis į klipo idėjas ir leidau režisierei daryti tai, ką nori. Be to, sutapo mūsų požiūriai – jokių žiopčiojimų kaip 99 procentuose repo muzikos klipų.

Pati režisierė sako, kad daina labai liūdna, klipas irgi, mano veidas taip pat. Klipas labai lėtas, vaizdai kinta labai retai. Žmonės kartais sako, kad jame pasigenda dinamikos, bet tokia ir buvo mintis.

Šiame klipe jautiesi savimi?

Taip. Man ne viskas patinka, bet jį galiu parodyti kitiems, ko negalėčiau pasakyti apie ankstesnius.

Ar galėtum dabar save pavadinti repo muzikos kūrėju? Kaip man tave reikėtų pavadinti?

Turbūt repą paminėti reikia. Šiam etapui bene geriausiai tinka elektroninis hiphopas. Kažkas tokio.

Kitame etape bus kitaip?

Žiūrėsim. Nuo stilistikos stipriai pabėgti nenoriu. Noriu mažinti žodžių kiekį, kad žmonėms būtų daugiau erdvės klausytis ir pamąstyti. Bet į visus skirstymus aš nemėgstu veltis.

Rastum vieną žodį savo kūrybai apibūdinti?

Galbūt tiktų tamsa.

Sustok akimirka žavinga by Alhi

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}