Mantas. Vos prieš kelias dienas į eterį paleista nauja Manto Jankavičiaus (33) daina „Ei, mužike“! - pankroko ekspresas į pirmąją kartu su bičiuliais Kėdainiuose suburtą grupę „Tylos zona“. Grupėje Mantas pradėjo dainuoti trylikos, tad šie metai - neoficialiai jubiliejiniai, menantys 20 grojimo ir dainavimo metų, žinoma, skaičiuojant su pirmaisiais vaikiškais eksperimentais. Išgirsti dainą „Ei, mužike“! gyvai kartu su senomis geromis ir rečiau kur skambančiomis, o gal net niekur neįrašytomis dainomis bus galima lapkritį visoje Lietuvoje vyksiančiuose akustiniuose Manto koncertuose. Į rudeninę sceną jis grįžta išpildęs savo labai senas svajones (apsilankė varžybose „Formulė 1“, vasarą išmoko valdyti burlentę) ir tebepildydamas dabartines...

– Pasirodė visiškai nauja tavo daina, pavadinta „Ei, mužike!“ Apie ką ji?

– Dainos tekstas yra apie labai šiltą, gerą žmogų, kuris ieško meilės, skandinasi alkoholyje ir net neturi su kuo pasikalbėt. Todėl jis eina prie pirmo sutikto praeivio gatvėje ir sako: „Ei, mužike, gal turi degtukų?“

– Kaip daina sukurta? Gal ji turi savo istoriją?

– Ši daina – iš man labai svarbaus gyvenimo etapo, dar iš grupės „Tylos zona“ laikų, kai su bičiuliais mes grojome roką, pankroką. Nenorėjau, kad ši daina prapultų.

– Dainoje tau akompanuoja pučiamieji...

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi groti trombonu, tai, matyt, sentimentai sužaidė. Pats dainoje trombonu negroju – pabijojau savo gebėjimų. (Juokiasi.)

– Gal po naujos dainos seks ir albumas?

– Taip. Ir aš labai noriu dainą „Ei, mužike!“ įdėti ir į savo naująjį albumą. Įrašyta jau pusė dainų. Bet aš neturiu dedlaino ir niekur neskubu. Ir tas mane veža, nes nesu niekam įsipareigojęs nei priklausomas finansiškai. Pagaliau galiu sau leisti tokią laisvę – dirbti ramiai ir įrašyti savo svajonių albumą. O tokio aš dar neturėjau.

– Kuo šis albumas bus ypatingas?

– Nebedarau kažko, nes „reikia“. Darau, nes noriu. O tarp darymo dėl to, kad reikia ir darymo dėl to, kad noriu – labai didelis skirtumas. Didžiuojuosi savimi, kad ryžausi pulti į dilgėles.

– Kas tos dilgėlės?

– Baimės. Bet kai mes į jas šokame ir nusidilgome visą kūną, tai padaro mus stipresnius.

– Lapkritį važiuosi per Lietuvą su akustiniais koncertais. Ką klausytojas išgirs?

– Šalia žinomų dainų bus ir dar niekur neskambėjusių, daugelis jų nesudėtos į jokius albumus. Akustiniai koncertai yra ramūs. Aš labai noriu, kad žmonės pasijustų komfortiškai, atsipalaiduotų ir nebijotų, kad po renginio jaustųsi pailsėję ir pakylėti.

– Ar yra išlikusi tradicija dovanoti atlikėjams dovanas? Gal kuri dovana įsiminė?

– Tradicija išlikusi. Kelis kartus esu gavęs maišelį su kava, šokoladiniais saldainiais ir brendžio buteliu. Matyt, tie sovietmečiu deficitiniai produktai vis dar keliauja kaip gera dovana. Ir tai nuoširdu. Žmogus parodė dėmesį ir man visada labai miela gauti ir tuos maišelius, ir gėles, ir meškučius, ir laiškus... Po spektaklio Panevėžyje viena mergaitė įteikė jos nupieštą mano portretą. Buvo taip miela – bliamba, aš vos neapsižliumbiau...

– Kokios akimirkos koncertuose tau brangiausios?

– Kai aš ir publika susijungiame į bendrą situaciją... Tai yra nuostabus jausmas, kada tu neprimeti jiems dainų, o tiesiog sukuri kažkokią labai ypatingą atmosferą ir pats prie jos prisijungi. Ir tada mes būname kartu, mes tarsi pasigauname vieni kitus, ir jau nebe aš vienas linksminu publiką, bet ir ji – mane. Man šis bendrumo jausmas – laimingiausios gyvenimo akimirkos. Tokiuose koncertuose, kuriuose tai įvyksta, būna labai daug meilės.

– Kas tave veda į sceną? Į šitiek daug scenų: muzikos, šokių, kino, teatro...

– Manau, kiekvienas artistas turi tuštybės, aš taip pat. Tuštybė – viena iš priežasčių, dėl ko noriu pasirodyti kitiems. Bet labiausiai veža „kraujas“, kurį gaunu iš žmonių – tai yra tai, ką publika atiduoda atlikėjui atgal. Jaučiuosi nuo to gyvas. Tai įtraukia, padaro tave narkomanu, kai nori vis daugiau. Einu į sceną, nes gaunu iš publikos atgal tai, ko pats negaliu susikurti.

– Ar gyvenimas tebegerėja? Gi kokiems niolikiniams, būdamas visų 33-ejų, gal jau atrodai samanom apėjęs?

– Bet tik dabar ir ateina tas tikras gyvenimas! Kai jau nebereikia mėtytis, kažko ieškoti, kai viskas paprasčiau ir aiškiau. Nuo 30-ties prasideda patys įdomumai. Jei būčiau taip kalbėjęs prieš 10 metų, būčiau savęs nepažinęs. Bet dabar kiekviena diena atneša tiek naujų dalykų... Aš turiu dėl ko gyvent.

– Savo trisdešimtmečio į dvidešimtmetį nekeistum?

– Ne! Nesakau, kad gailiuosi bent vienos savo gyvenimo akimirkos. Bet noriu būti toks, koks esu dabar. O žvalgytis į praeitį... Pridaryta visko, ir klaidų pridaryta, bet pasimokai iš jų ir daugiau nebekartoji.

– O kam jauti nostalgiją iš savo paauglystės, kai tik pradėjai dainuoti? Beje, teoriškai būtų galima paminėti tavo dvidešimtmečio jubiliejų muzikos scenoje, nes grupėje „Tylos zona“ pradėjai groti trylikos...

– Skaičiams neteikiu reikšmės. O iš anų laikų ilgiuosi spontaniškumo, nerūpestingumo, kai dar nevaržė socialinė aplinka, kai kažkas kitas buvo už tave atsakingas ir pačiam nereikėjo niekuo rūpintis, ir namuose visada būdavo kotletų... Studijoje su grupe valandų valandas maldavome š... ir jausdavomės tokie laimingi! Dabar aš nebegaliu sau leisti malti š... Iš to, ką darau, noriu kažkokio rezultato.

– Nepatinka suaugusio žmogaus gyvenimas ir atsakomybės?

– Norėti rezultato nėra blogai, bet tai jau yra sistema, o sistema įrėmina ir riboja. Todėl bandau dabartiniame gyvenime atrasti tą paauglišką laisvę, nerūpestingumo būseną.... Kai man bus keturiasdešimt, galėsim pasikalbėti, ar man tai pavyko.

– Ko tau gyvybiškai reikia?

– Tiesiog pabūti su savimi. Man patinka vienatvė ir karts nuo karto man reikia kur nors išvažiuoti, pailsėti nuo lėkimo, nuo buvimo tokiu, kokį mane dažnai nori matyti kiti.

– Kur randi tą buvimo tik sau oazę?

– Galiu visą dieną nelipti iš lovos, tiesiog gulėti ir žiūrėti į lubas ir taip stabdyti savo gyvenimo tempą. Kartais važiuoju kur į gamtą. Pabūti gamtoje, nors ir labai sunku prisiversti į ją išvažiuoti, man patinka, nors aš tikrai nesu kaimo žmogus ir ilgiau nei savaitę be miesto negaliu.

– Gal pamažintas komfortas atgraso tave nuo išvykų į gamtą?

– Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo komforto norisi daugiau. Taip, man patinka tualetinis popierius ir vos vos civilizacijos.

– Ar žvejoji?

– Vyrams patinka, o aš nesu šito atradęs. Aš važiuoju „žvejoti“ dėl situacijos. Lygiai taip pat kaip ir krepšinio varžybų einu žiūrėti į barą, su kompanija, nes kai žiūriu vienas namuose, krepšinis manęs niekaip neveikia ir aš nejaučiu azarto. Tad žvejyba ir krepšinis yra tie dalykai, kuriuos aš darau tik dėl kompanijos.

– O ar yra toks per televizorių rodomas sportas, kuris kaitina kraują?

– Futbolas. „Formulė 1“ lenktynės. Šiais metais išpildžiau savo gal 15-os metų senumo svajonę – su bičiuliais nuvažiavau į „Formulė 1“ varžybas Italijoje!

– Ar sportuoji?

– Taip. Tik vasarą buvau kiek apleidęs sporto salę, nes daviausi su burlente. Burlentė, kaip ir snieglentė, nėra vien fizinės formos palaikymas. Tai proto valymas, nuėjimas nuo kasdienybės, meditacija. Nes tu skrodi vėją ir tą akimirką tavo protas neveikia. Po tokio sporto jautiesi pailsėjęs ir laimingas, nors tąseisi kiaurą dieną ir skauda visus raumenis.

– Kokiose dar srityse norėtum save išbandyti?

– Niekada negalvojau ir nesvajoju apie kažką. Netgi nesu tikras, ar turiu gyvenime tikslą.

– Ar jo ieškai?

– Gal ne? Ne. Man yra akimirkos reikalai. Kai kažkas paskambina ir kažką pasiūlo, ir mano nuojauta pasako, kad reikia imtis, kad negalima atsisakyti. Tai kažkaip taip.

– Kokių dar talentų turi? Gal vieną dieną Mantas Jankavičius pakvies į autorinių dailės darbų parodą?

– Su tapyba, skulptūra esu labai smarkiai prasilenkęs. Nežinau, ką man daryt. Matau grožį, matau gražius drabužius ar dizainus, baldus, bet tapyba... Aš negaliu pasakyti, kodėl paveikslas kainuoja 200 tūkstančių litų, nors man dar gražesnis kainuoja 400 litų. Tai dėl to nesijaučiu blogai, bet kartais – kažkoks nevykęs... Dailė mane trikdo.

– Kaip rengiesi eilinėmis dienomis?

– Mano drabužiai labai praktiški. Nesirengiu kažkaip ypatingai. Bet aš pastebiu gražiai apsirengusius žmones. Nesureikšminu aprangos, bet manau, kad ji padeda žmogui jaustis gerai, vadinasi, tinkama apranga gali jį keisti ir suteikti laimės.

– Kas tau įdomiau: procesas ar rezultatas?

– Procesas. Iš tikrųjų man būna net nebelabai svarbu, ar rezultatas bus teigiamas ar neigiamas. Darbas, procesas, pasiruošimas yra tai, kas mane varo į priekį. O rezultatas... Jis jau nebe mano valioje. Be to, visiems neįtiksi. Vieniems kažkas tinka, kitiems – ne. Bet taip ir turi būti.

- Nebesistengi įtikti visiems ar bent daugumai?

– Nebe. Esu labai egoistiškas. Ir net jei skamba šiurkščiai, bet tokia yra tiesa. Darau sau, savanaudiškai, sudedu labai daug širdies – tiek, kiek galiu, ir tada kiekvienas atsirenka, ar jam tai patinka, ar ne, ar jis eis į mano pasirodymus dar kartą, ar – nebe. Man regis, tai yra normalu.

Jau mažiau reaguoju į tai, ką kiti mano apie mano kūrybą. Nes anksčiau prie manęs kas prieidavo gatvėje ir kažką patardavo ar kritikuodavo, ir aš jausdavausi atsakingas už tą žmogų, ir bandydavau su juo sutikti, ir neįžeisti... Bet dabar aš nebebandau įtikti. Gi aš žmogus ir kartais neturiu nuotaikos. Galiu būti liūdnas, depresuotas ir apskritai šlykštus: visiškai nepakantus kitiems, įžeidus, įžeidžiantis kitus ir toks aš būnu. Nesu šventas, turiu labai daug nuodėmių.

– Ar pavadintum save patriotu?

– Jei patriotizmas susiveda tik į vėliavos užsikabinimą per krepšinio rungtynes, tai tada ne. Manau, kiekvienas turi būti patriotas ir tikėti, didžiuotis savo tauta. Bet aš vis dažniau jaučiuosi nebe vien Lietuvos pilietis. Esu pasaulio gyventojas, juolab šiais laikais, kai pasaulis taip sumažėjęs ir per kelias valandas gali atsidurti kitame žemės pusrutulyje. Tokia Amerika yra visai šalia. Mes negyvename uždaroje erdvėje. Todėl mane vis labiau jaudina ne tiek Lietuva, kiek visi Žemės reikalai globaliai. O tos problemos didelės ir mes nesusitvarkom... Manau, šiais laikais reikia būti ne kiek Lietuvos, o pasaulio, Žemės patriotu apskritai.

– Scenoje keiti kaukę po kaukės. Su spauda pernelyg neatvirauji asmeniniais klausimais. Kas pažįsta tave kaip nuluptą?

– Nėra tokio žmogaus. Aš pats save pažįstu geriausiai. Turiu paslapčių ir mėgstu labai daug turėti savyje, pasikalbėti su savimi, būti su savimi, ieškoti savęs, ir to kitiems, net ir artimiausiems žmonėms, neperteiksi.

– Gyveni labai aktyvų kūrybinį gyvenimą. Ar namams laiko pakanka?

– Namai yra atsvara visam tam, ką veikiu viešumoje ir man tai labai patinka. Aš išsitaškau, išsidraskau su savo kūryba, o „susirinkti“ grįžtu į namus. Dievinu tą momentą.

– Esi iš tų atlikėjų, apie kurių asmeninį gyvenimą nežinoma praktiškai nieko...

– Taip. Aš atskiriu darbą ir namus. Bet ir šeimoje apie darbą mes praktiškai nesikalbame.

Manto ir grupės koncertai vyks lapkričio 6 d. Marijampolėje, lapkričio 10 d. Klaipėdoje, lapkričio 12 d. Šiauliuose, lapkričio 14 d. Panevėžyje, lapkričio 15 d. Kaune, lapkričio 16 d. Druskininkuose, lapkričio 19 d. Vilniuje, lapkričio 21 d. Telšiuose, lapkričio 22 d. Alytuje.