Martynas Levickis. [Gedimino Žilinsko nuotr.]Gyvenime tenka pamatyti ne vieną gerą atlikėją, kuris meistriškai valdo savo instrumentą, o pažadintas vidury nakties gali virtuoziškai sugroti Vienos klasikų kūrinius. Deja, dažnai nutinka taip, kad prieš jų sugebėjimus kartais užsimerkiame ir juos tiesiog pamirštame, ir nežinia, ko jiems pritrūksta.

Kiek kitaip įvyko ant scenos užlipus akordeonistui Martynui Levickiui, kurio klausantis džiaugiasi ne tik ausys, bet ir akys, siela, o ir pašnekovas jis, įsitikinsite, geras.

Ne kartą interviu metu pasakojai apie savo pirmąsias ir išties ankstyvas pažintis su muzika. O ar kada nors svarstei apie kitokį – ne muzikanto kelią?

Tokių norų buvo ir vaikystėje, ir paauglystėje. Visą laiką domėjausi ne tik muzika, bet ir kitais menais, tik kitokių gabumų neišvysčiau. Nuo dvylikos metų rimtai žinojau, kad sieksiu muzikanto karjeros, todėl tam nebuvo galimybių – buvau užsibrėžęs tikslą tobulintis muzikoje. Bet, žinoma, vaikystėje norėjau būti ir autobuso vairuotoju (šypsosi).

Kaip manai, ar kuklumas žmogų puošia? Ar muzikantui reikia šaukti ir rėkti apie save?

Tai – sudėtinga tema. Šaukti ir rėkti yra vienas dalykas, kitas dalykas yra kam tu šauki ir rėki. Jeigu iš tiesų turi kažką pasakyti žmonėms ir pasauliui , privalai tai pasakyti. Dažnai mes, metaforiškai kalbant, laukiame, kol būsime užkalbinti, o kartais tiesiog reikia prakalbėti pačiam. Kaip žmogui, asmenybei, visada reikia turėti ribas ir išlikti kukliam, bet kaip menininkas, privalai padaryti viską, kad tave pamatytų pasaulis.

Ar tam reikia daug pastangų?

Pastangų tam daug nereikia. Gali išgarsėti ir per vieną naktį, darydamas bet ką. Manau, kad norint, jog kuo daugiau žmonių į tave atkreiptų dėmesį, kartais reikia padaryti nemažai kompromisų, kurie, kaip menininkui, dažnai būna skausmingi.

Esi matęs daug pačių įvairiausių scenų – nuo tūkstantinių minių iki mažų mokyklų salyčių. Ar nepasidaro per ankšta mažesnėse išbandžius didesnių?

Ne. Kaip tik, esu ne kartą sakęs, kad groti mažai auditorijai dažniausiai yra daug sudėtingiau, nes viskas yra pakankamai intymu ir fiziškai artima – tu groji apsuptas žmonių. Didelėse scenose, be abejonės, yra didesnė atskirtis, kuri galbūt vienais atvejais padeda – suteikia daugiau laisvės, kitais atvejais nesukuria to ryšio su klausytoju. Išties viskas priklauso nuo momento.

Esi grojęs su tokiais scenos virtuozais kaip David Garrett. Su kuo dar norėtum pagroti? O gal tokios siekiamybės nėra?

Nėra jokios siekiamybės. Labai gerbiu tokius muzikantus kaip Patricia Kopatchinskaja, Daniel Barenboim, Maxim Vengerov. Tai tikrai respektyvūs, pripažinti pasaulyje muzikantai. Pats iš jų pasisemiu nemažai įkvėpimo ar energijos vien matydamas jų veiklą. Kažkuriame gyvenimo etape norėtųsi su jais pagroti ar tiesiog šiaip pabendrauti, gal ir to pakaktų, bet tokių užmojų, kad, štai iki 2014-ųjų pabaigos reikia su kažkuo pagroti, neturiu.

Ar turėjai blogų patirčių koncertuose?

Turėjau. Dažniausiai, aišku, viskas praeina sėkmingai (reikėtų pabelsti į medį). Visko yra buvę ir čia, Lietuvoje. Beveik prieš metus, mano paties rengiamo festivalio „Akordeono savaitė“, kuris yra Kristupo vasaros festivalio dalis, metu vyko koncertas botanikos sode. Ten tris kartus dingo elektra. Koncertą filmavo LRT, buvo apšvietimas, įgarsinimas – viskas, kam reikalinga elektra. Taigi, teko tris kartus nutraukinėti koncertą ir vėl jį pradėti iš naujo. Negana to, to paties koncerto metu, sugedo mano pagrindinis akordeonas, kurį, visiškai nesibodėdamas aš atsisukau ir susitaisiau ant scenos (juokiasi).

Ar tais momentais nekyla panika?

Priklauso nuo situacijos. Ten viskas vyko sode, atviroje erdvėje. Visi suprato ir aš pats per daug nepanikavau. Šiais metais vykusio koncerto metu Amerikoje kažkas netvarkoje buvo su įgarsinimu ir garsistas turėjo įbėgti į sceną, sutvarkyti mano nuėmėjus man begrojant. Tai atrodė žiauriai juokingai. Bet kartais iš to tiesiog padarai smagias istorijas.

Kur niekad nesutiktum groti?

Sunku atsakyti. Tikriausiai esu labai lankstus žmogus ir jau esu grojęs ten, kur klasikiniai muzikantai greičiausiai negrotų: ir gatvėje, ir žmonėms, laukiantiems prie įėjimo į teniso turnyrą. Išties nežinau, kokia tai turėtų būti vieta, kad aš nesutikčiau groti.

O kaip privatūs vakarėliai?

Taip, aš tai darau.

Pats sakei, kad toli gražu ne visi klasikiniai muzikantai grotų ten, kur tau groti, atrodo, priimtina. Kodėl pats nesibaidai tokių vietų?

Aš galvoju, kad muzika yra žmonių džiaugsmas. Muzika sielai suteikia naujų potyrių, emocijų. Ir jeigu žmonės to nori, jie turi teisę to norėti. Jeigu jie kviečia vieną ar kitą muzikantą, tai jo teisė sutikti arba ne. Bet aš visą laiką manau, kad jeigu žmogus nori pasiklausyti muzikos, nebūtinai atėjęs į to muzikanto ar atlikėjo koncertą, bet pasikvietęs į savo renginį – nematau jokios problemos.

Instrumentinė muzika turi gana sunkų uždavinį – garsais, galbūt tam tikrais judesiais, pozomis, išreikšti tai, ką dainininkai išreiškia pasitelkdami žodžius. Ar sunku susidoroti su šituo uždaviniu? Juk tikriausiai kur kas paprasčiau paimti ir padainuoti „aš tave myliu“ nei šitai sugroti.

Taip. Bet aš niekada nesusidūriau su priešprieša tarp vokalinės ir instrumentinės muzikos, nors ta priešprieša galioja jau nuo viduramžių, kai muzika buvo laikoma tik vokalinė muzika, o instrumentinė muzika buvo prasčiokų, gatvės žmonių pramoga. Viskas formuojasi ir sluoksniuojasi ne tik dabartiniame amžiuje. Tiesa, man tenka ir padainuoti, todėl mano pozicija gana dviprasmiška. Savęs dainininku absoliučiai nelaikau ir, tiesą pasakius, to vengiu, bet kai tenka, aš tuo mėgaujuosi. O instrumentinė muzika, neturinti savyje žodžių, turi tas pačias emocijas. Aš klausydamas dainos, dažniausiai nesigilinu į jos žodžius, bet tai jau mano asmeninė savybė. Man pagrindiniai aspektai yra melodija, harmonija ir ritmas.

Muzikoje labiau dirba protas ar jausmai?

Tai yra kompleksas. Visų pirma, muzika turi būti gyva. Ji gali būti šiuolaikinė ir protinga, ji gali būti pakankamai primityvi, minimali. Tai gali būti vien tik romantinė muzika, bet netgi jai, tai, kuri iš savęs jau yra pakankamai emocionali, reikia gyvybės. Taigi, čia vienas pagrindinių aspektų, kaip vertinu muzika, o visa tai priklauso nuo atlikėjo.

Kažkada esi sakęs, kad netiki talentu be darbo. Ar gali žmogus, neturintis klausos, polinkio, užgroti taip, kad aplinkiniai išsižiotų?

Mes nepriversime bekojo žmogaus šokti tango, nes tam nėra fizinių galimybių. Jeigu žmogus visiškai neturi muzikinės klausos, susivokimo muzikoje, matyt, jis ir netaps muzikantu. Jeigu žmogus turi kažkokius gabumus, polinkį, trauką ir jis labai to nori, manau, kad tai yra įmanoma.

Esi iš tų žmonių, kuriuos „veža“ tie akademiniai dalykai muzikoje? Ar tai tik privalomas dalykas išmokti, norint būti profesionaliu muzikantu, nuo kurio niekur nepabėgsi?

Visą tai aš praėjau ir pakankamai rimtai į juos žiūrėjau. Savo tarpe turiu žmonių, kurie nori būti tik solistais, instrumentalistais, geriausiais atlikėjais, bet jie visiškai praleido tuos sudedamuosius faktorius, kad tu turi lankyti paskaitas ne dėl lankymo, o tam, kad kažką išmoktum. Į solistą susideda keletas kompleksinių dalykų – tai nėra tik solo partijos atlikimas. Geras solistas turi išmanyti ir harmoniją, ir analizę, ir istoriją. Aš tai be galo vertinu ir visą laiką stengiausi į tai įdėti kuo įmanoma daugiau pastangų, tame pasiekti gerų rezultatų. Be abejo, tik pabaigęs studijas, aš nuo akademinio pasaulio pakankamai nutolau, bet ir čia nėra bėda, nes muzikantas, išėjęs į pasaulį, į realybę, susiduria su gan skaudžiais dalykais, tarkime, kad akademinis muzikos pateikimas ne visada paliečia žmones, o norisi, kad paliestų, tad tenka ieškoti kitų būdų. O man pačiam to akademiško dabar jau pristigo, ypač pastaraisiais mėnesiais, tad jau šių metų gale turėčiau sugrįžti prie akademinės muzikos atlikimo ir naujo studijų etapo.

Kaip surandi tą ribą tarp rimtosios ir populiariosios muzikos, kad tai neskambėtų kaip pigiai, bet patiktų ir nemažam žmonių ratui?

Martynas Levickis. Kažkokios specifinės ribos niekada neieškau. Dažniausiai mano programos yra pakankamai įvairiapusiškos. Viename koncerte gali skambėti muzika pradedant Bachu, baigiant Lady Gaga. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Išties, pats mėgstu programiškumą, sudėliotą programinę liniją koncertų metu, kad viskas gautųsi dramatiškai, muzikaliai. Man kartais gaunasi kiek marga mozaika. Bet kadangi esu jaunas, mano muzikiniai bandymai ir ieškojimai yra pateisinami. Be to, žmonėms jie patinka ir tų ribų net nereikia. Bet kartais būna, kad surengiu koncertą, kur skamba vien tik šiuolaikinė muzika. Tada specialiai darau taip, kaip praeitais metais darėme Molėtų observatorijoje – tai buvo koncertas, skirtas šimtui žmonių, ir buvo labai gera jiems pagroti.

Ar įvairių televizijos projektų metu tau nesako: „Martynai, viską daryk paprasčiau. Niekam čia neįdomu“?

Taip būdavo dažnai, o dabar to nebesako. Kuo toliau, tuo daugiau turiu galios ir pasirinkimo, ką groti. Net ir su savo vadybininkais ir įrašų kompanijos atstovais Niujorke pagaliau atradome tą bendrą vardiklį, kuris man daugiau leis pačiam rinktis repertuarą. Tuo labai džiaugiuosi. Bet be abejonės, televizijoje grojimą nulemia ar tai yra vizualu, ar tai telpa į tris minutes, ar tai iš tiesų kabiną tą vadinamąjį eilinį žiūrovą. Tik aš manau, kad dažnai ne tik Lietuvoje, bet ir visur televiziniuose projektuose, tas žiūrovas yra truputėlį nuvertinamas, nes tikrai ne visi nori klausytis paties primityviausio muzikinio produkto. Televizija čia galėtų pasistengti labiau.

Lietuvoje mes turime tikrai nemažai gerų muzikantų, kuriuos, deja, žino tik atsidavę klasikinės muzikos klausytojai, o jų, reikia pripažinti, nėra daug. Kaip manai, tie žmonės nenori būti žinomi plačiau ar jiems tiesiog neišeina?

Su Lietuvos muzikantais egzistuoja keletas problemų. Visų pirma, tai, kad didžioji dalis jų nemoka savęs pateikti muzikinėje rinkoje. Didžioji dalis žymių vardų net neturi savęs pateikę internetinėje erdvėje tinkamu būdu, jau nekalbu apie visas vizualines priemones – nuotraukas, video ir t.t. Tai yra svarbu. Kad ir kaip mes norėtume tai ignoruoti ir paversti ekskliuzyviniu dalyku, bet masinės medijos priemonių reikia, jei nori pasiekti savo klausytoją arba sukurti bei plėsti klausytojų ratą. Dažnai Lietuvoje muzikantai irgi nuvertina publiką, mano, kad didžioji dalis tų žmonių, vidutinis klausytojas, nenusimano apie klasiką. Bet tada kyla klausimas, ar reikia nusimanyti. Vienas dalykas yra groti akademinei publikai, ir to reikia, tai savotiškas lakmuso popierėlis, tu save išsibandai akademinėje scenoje, prieš akademikus. Jiems pagroti yra daugiau atsakomybės, daugiau vertinimo, daugiau kritikos, mažiau pagyrų. Bet juk reikia groti ir šiaip žmogui, kuris tiesiog nori mėgautis muzika. Tada tą žmogų reikia pasiekti, o Lietuvoje, manau, tas žmogus yra siekiamas sunkiai.

Ar tu bandai įtikti klausytojams?

Stengiuosi. Pastaraisiais metais to įtikimo klausytojui buvo daug ir tai mane išvargino. Darbas tarptautiniu lygmeniu reikalauja daugybės kompromisų ir bandymo įtikti vienai tautai, kitai tautai, pagroti tą, pagroti aną. Taip išbandai save, kiek esi lankstus daryti tuos kompromisus. Bet labai giliai ir tvirtai žinau, kad nuoširdžiausiai darau tai, kuo aš tikiu, o besąlyginiais kompromisais aš netikiu.

O jei niekam nereiktų įtikti ir galėtum groti ką tik nori, kas tai būtų?

Gročiau labai daug Bacho. Gročiau klasikinių kompozitorių transkripcijas ir tai, kas parašyta akordeonui originaliai – dvidešimtojo, dvidešimt pirmojo amžiaus muziką, kurios, deja, žmonės dar nelabai mėgsta klausytis.

Ar yra koks instrumentas, kurio tu nemėgsti?

Fleita. Nežinau, kodėl taip yra ir lygiai taip pat nežinau, kas būna žmonėms, sakantiems, kad jiems labai nepatinka akordeono garsas. Bet, matyt, kažkas yra klausos receptoriuose, nervuose, kas suteikia kažkokį neigiamą atspalvį. Beje, neseniai sužinojau vieną faktą: vienoje Norvegijos miestelio gatvėje buvo uždrausta groti akordeonu todėl, kad ten visi juo grojo. Pasirodo, garsas kenkia sveikatai (juokiasi). Bet nežinau, kiek tai pagrįsta moksliniais tyrimais. O su fleita yra taip, kad tas garsas mane tiesiog erzina. Esu patekęs į tokius koncertus, renginius, kur teko klausytis fleitų ansamblio (juokiasi). Klausiausi, bet pats garsas manęs nepatenkino.

Panašu, kad muzikos tavo gyvenime išties daug. Ar randi noro ir laiko ne tik ją kurti, atlikti, bet ir klausyti?

Taip, kuo toliau, tuo labiau. Studentavimo laikais, dėl ko save labai graužiu, labai mažai ėjau į koncertus. Manau, kad viena iš studento pareigų mokymosi procese yra lankytis juose, nes kartais tiesiog susikoncentruojame į save. Tai Londone padariau ir aš. Grojau labai daug, mokiausi, bandžiau tobulėti, repetavau su kitais, bet nemažai išmoksti tiesiog eidamas paklausyti koncertų. Ne tik apie patį atlikimą – apie buvimą scenoje, ryšio kūrimą su klausytoju, artistiškumą, koncertų programavimą. Šiuo metu stengiuosi dažnai ten apsilankyti. Muzikos įrašų klausau kiek rečiau, nes mėgstu kokybišką garsą, o dabar – vėl labai praktinė priežastis – neturiu kuo jo klausyti.

Koks koncertas labai įstrigo tavo atmintyje?

Įstrigo britų violončelininko Matthew Barley ir jo kolegų stygininkų koncertas, vykęs mano gimtadienio dieną. Tai nebuvo ypatinga technine prasme. Koncertas vadinosi „Matthew Barley ir draugai“ ir, matyt, jis savo kolegas pasikvietė tą pačią dieną ir tada parepetavo, bet Anglijoje tai gana įprasta. Viskas skambėjo magiškai, man patiko programa, į kurią buvo įtrauktas mano mėgstamas Čaikovskio kūrinys „Suvenyras iš Florencijos“, kurį vėliau pats pasiūliau perdaryti su akordeonistų oktetu čia, Lietuvoje. Tas koncertas man labai įsiminė – nežinau, gal todėl, kad tai buvo mano gimtadienio šventė, gal dėl muzikos ir atlikėjų.

Minėjai, kad lankydamasis koncertuose gali išmokti artistiškumo. Ar to apskritai išmokstama?

Be abejonės. Kalbu apie artistiškumą ne grojimo procesu, nes tuomet aš stengiuosi mažinti bet kokį neekonomišką judesį. Tai labai veikia garsą, blaško mane patį, klausytoją. Bet vien jau tai, kaip tu žengi į sceną, kaip ateini prie scenos krašto ir nusilenki žmonėms, kaip į juos pažiūri, kaip save pristatai – labai svarbu. Atskiros paskaitos tam nėra. Pamenu, antrame kurse mes turėdavome taip vadinamas „performance class“, kurių metu ateidavome ir vieni kitiems grodavome pusžales programas, vėliau komentuodavome. Vieną kartą tos klasės metu turėjome svečią, kuris yra vieno akordeono fabriko savininkas ir vadovas. Jis man labai aiškiai pasakė: „Tu pagrojai labai gerai. Bet tai, kaip atėjai, nusilenkei ir save pristatei, buvo apgailėtina, nes muzika ir garsas, kurį tu išgavai, nesutapo su tavo prisistatymu.“ Be abejonės, man tuomet tebuvo devyniolika metų, aš atėjau ir kukliai nusilenkiau, bet iš tiesų, netgi tokioje mažoje pamokėlėje turi žinoti, kaip save pristatyti.

Esi iš tų žmonių, kurie į viską žiūri paprasčiau, ar iš tų, kuriems viskas gaunasi kažkaip sudėtingai?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Norėčiau pasakyti, jog į viską žiūriu labai paprastai, bet tuo pačiu žinau, kad savo gyvenime turiu pakankamai daug rūpesčių, kurie viską padaro ganėtinai komplikuota. Skųstis irgi negaliu, nes begalinis noras ir ambicija mane visąlaik vedė į priekį ir suteikė kažkokio lengvumo. Svarbiausia nepradėti ieškoti priežasčių kam ir kodėl turėtum taip daryti, nes tai – pirmasis laiptelis žemyn.

Vienas teatralas yra pasakęs, kad geriau bendraus su valkata, kuris gal nebaigęs mokslų, negu su tais, kurie pasakoja, kiek daug išmano apie politiką, literatūrą ir t.t. Kokie žmonės tau pačiam yra neįdomūs?

Martynas Levickis. [Gedimino Žilinsko nuotr.]Man įdomūs žmonės, kurie daug žino, iš jų visuomet stengiuosi mokytis. Šalia jų aš pasijaučiu lyg išvis nieko nežinantis. Bet tai ir yra labai gerai, nes suteikia papildomos energijos ir noro tobulėti. Londone aš turiu draugų, kurie yra medikai, bet apie operą jie žino šimtą kartų daugiau negu aš. Tada suvokiu, kad štai – aš baigiau muzikos studijas, bet apie operą tiek pasakyti negalėčiau. Tada viskas atsistoja į vietas. Tokiais atvejais supranti, kad tu nieko nežinai apie muziką ir tai yra impulsas eiti ir domėtis, niekada nesustoti. Nepakenčiu tokių, kurie gyvena etikete, su etikete, etiketėje, etiketėmis ir jomis vadovaujasi. Tokių, kurie yra paskendę blizgančiame gyvenime, susikurtuose įvaizdžiuose ir bando jais vadovautis. Su tokiais žmonėmis man yra sunkiausia.

Ar dažnai tenka su jais susidurti?

Tenka. Turiu pasakyti, kad tenka tokių žmonių sutikti kūrėjų tarpe, ypatingai, kai reikia dalyvauti priėmimuose ar šventėse, kur yra raudonas kilimas ir kur reikia paisyti aprangos kodo. Tada man vis dėlto būna sunku bendrauti su dauguma tų žmonių.

Raudoni kilimai, aprangos kodai – visa tai tau artima?

Tai yra neišvengiama. Kartais tai tiesiog privalai padaryti, ten atsidurti. Tai savotiškai žavu. Aišku, tu jautiesi kaip kokiam filme: išlipi iš automobilio, tave pradeda fotografuoti, tu žengi raudonu kilimu. Bet man asmeniškai tai nėra mano natūrali būsena. Aš jaučiuosi pakankamai susivaržęs, susikaustęs, bet tuo pačiu ir pakankamai laisvai. Tiesiog ta situacija, kai sulauki daug dėmesio, kartais iššaukia ir neigiamų emocijų.

Ar dažnai darai taip, kaip daryti negalima?

Norėjau sakyti, kad viską darau taip, kaip negalima, bet tuo pačiu daug darau ir pagal taisykles. O dažnai norisi būti tobulu berniuku. Todėl stengiuosi atrasti aukso vidurį ir išlaviruoti tarp darymo taip, kaip negalima, ir atitikimo standartų.

Išvardink tris geriausius dalykus gyvenime, išskyrus muziką.

Skanus maistas, miegas ir meilė gyvenimui.