Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

RENGINO RECENZIJA | Steve Hackett profesionalumas ima viršų!

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Steve Hackett. [asm. arch. nuotr.]

Steve Hackett. [asm. arch. nuotr.]

Lietuvoje pirmą kartą sulaukėme legendinio „Genesis“ gitaristo Steve Hackett, su kuriuo „Genesis“ tapo viena svarbiausių progresyviojo roko eros grupių, kurio grojimas gitara taip iškėlė „Foxtrot“, „Selling England By The Pound“, „The Lamb Lies Down On Broadway“, „A Trick of the Tail“ albumus į aukščiausią profesionalumo lygį ir kuris pradėjo savo vis nesibaigiančią, jau bene 45 metus trunkančią solo karjerą, prasidėjusią grandioziniu „Voyage of the Acolyte“ albumu ir tebesitęsiančią iki dabar, šiemet išleisto „At The Edge of Light“. Dar gerokai prieš šio albumo išleidimą, pernai metais Steve Hackett paskelbė apie pirmąjį savo vizitą į Lietuvą. Lietuva pritraukia neįtikėtinai mažai progresyvaus roko ar metalo muzikantų, todėl reikėjo tikėtis, kad Steve Hackett atvykimas bus tikrai didelis reiškinys tarp šio žanro gerbėjų.

Tačiau žmonių, kurie nusprendę įsigyti bilietą ir pasiklausyti šio gitaristo muzikos gegužės 9 dieną Vilniuje, kiekis turbūt suglumintų daugelį. Į „Compensa“ koncertų salę, kuri talpina keturženkles žiūrovų minias, susirinko vos keli šimtai žmonių (užpildytas buvo tik pirmo aukšto centrinis sektorius). Įdomu, kas nulėmė tokį menką susidomėjimą šiuo renginiu — kad į Lietuvą, kaip ir daugelį postsovietinių šalių, progresyvios muzikos mada pavėlavo, ar kad daugelis tokių muzikantų kaip Steve Hackett gerbėjų vis tik yra vyresnio amžiaus, ar tiesiog nebuvo pasirūpinta pakankama reklama. Tiesa, jaunų veidų publikoje tikrai buvo matyti nemažai, todėl galbūt tiesiog Steve Hackett vardas, kad ir kaip bebūtų gaila, nieko nesako didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Kalbant apie patį pasirodymą, galima išskirti labai daug puikių akcentų. Pirmiausia vertėtų paminėti profesionalių muzikantų kolektyvą: be ilgamečių Steve Hackett grupės narių Roger King (klavišiniai), Nad Sylvan (vokalas) ir ekstravagantiško multiinstrumentalisto Rob Townsend (saksofonai, fleitos, klavišiniai, perkusija), dar prie kolektyvo pernai prisijungė didžiulę patirtį turintis „The Flower Kings“, „Kaipa“, „Karmakanic“ ir „The Tangent“ švedų bosistas Jonas Reingold, o prieš pusmetį — grupės „Frost*“ būgnininkas, pastaruoju metu labiau išgarsėjęs dėl darbo su Steven Wilson, Craig Blundell. Visi šie muzikantai yra savo valdomo instrumento ekspertai: solidžiai kiekvienoje kompozicijoje skambėjo bosas, Craig Blundell gavo pasireikšti pirmojoje koncerto dalyje — kompozicijoje „Clocks — The Angel of Mons“ sugrojo galingą būgnų partiją. Rob Townsend rolių keitimas buvo toks dinamiškas, kad pakankamai daug vargo stebėtojo akiai buvo vien tik į jo daromas veiklas žiūrėti. Paties Steve Hackett grojimo galimybių kvestionuoti net neverta. Vienintelis galbūt daugiau abejonių sukėlęs dalykas buvo Nad Sylvan vokalo atlikimas, ypač kai buvo atliekama „Dancing With The Moonlit Knight“ — neaišku, gal jam taip natūraliai gavosi būti panašiam į Peter Gabriel, bet atlikimo maniera ir vokalo tembras net sukėlė nemalonų parodijos įspūdį. Tiesa, kitos kompozicijos taip neberėžė akies ir ausies, todėl buvo vienintelis kiek negatyvesnis įspūdis.

Antras, galbūt net pats stipriausias šio koncerto aspektas yra neįtikėtinai turtinga koncerto programa. Steve Hackett grupės pasirodymas, įskaitant 20 minučių pertrauką, truko daugiau nei pustrečios valandos. Pirmoji dalis, kuri truko mažiau nei valandą, buvo skirta Steve Hackett solinei kūrybai — po pirmosios dainos „Every Day“ iš albumo „Spectral Mornings“, nuskambėjo kelios dainos iš naujausiojo albumo „At The Edge of Light“ („Under The Eye of the Sun“, „Fallen Walls and Pedestals“ ir „Beasts in Our Time“ junginys), po to vėl buvo grįžta prie „Spectral Mornings“ 40-mečio minėjimo: atlikta švelnioji „The Virgin And The Gypsy“, įmantresnė „Tigermoth“, titulinė „Spectral Mornings“, ir „The Red Flowers of Tachai Blooms Everywhere“ bei „Clocks — The Angel of Mons“ junginys. Antroji, kiek ilgesnė dalis, buvo skirta „Genesis“ kūrybai, ypač „Selling England By The Pound“ pagerbimui — buvo sugrotas visas albumas, papildytas to albumo sesijose Peter Gabriel pradėta ir vėliau Steve Hackett užbaigta kurti „Deja Vu“, galiausiai koncertą užbaigė „Dance of a Volcano“ ir bisui paruošta „Los Endos“, užstiprinta Hackett‘o solinės dainos „Myopia“ rifais. Šauni yra pati programos koncepcija, kad skirta dėmesio ir Hackett‘o žymiojo „Spectral Mornings“ sukakčiai, ir naujai kūrybai pristatyti, ir paminėti „Genesis“ svarbiausią karjeros albumą, ir pasirodymą užbaigti „A Trick of the Tail“ motyvais. Norint tiek daug apimti, tenka daryti ilgesnės apimties koncertus. Labiausiai stebinantis dalykas yra tas, kad 69-erių Steve Hackett pakelia tokius krūvius viso turo metu. Vis tik tai priverčia žavėtis.

Trečias puikus dalykas yra nuostabios atmosferos sukūrimas. Jau pirmosios dainos „Every Day“ solo partijos pradžioje nuskambėjusios pirmosios aukštos gitaros natos žadėjo, kad bus daug emocingų gitaros momentų, kuriuose išsilies visas Hackett‘o talentas. Neatsiliko ir kiti muzikantai, kol Rob Townsend prikaustė savo saksofono solo dainoje „Under The Eye of the Sun“, fleitos partijomis „Beasts In Our Time“. Reikšmingą vaidmenį atliko ir apšvietimo kūrėjai — šviesų „jūra“ „The Virgin And The Gypsy“ metu ir rifo natas atkartojančios šviesos skambant „Tigermoth“ surezonavo su muzika ir pastiprino bendrą įspūdį. Antroje dalyje buvo smagu išgirsti variacijų ir originaliose „Genesis“ dainose, pavyzdžiui, „I Know What I Like (In Your Wardrobe)“ vidurinėje dalyje buvo galima išgirsti ir netikėto vargoniškai skambančių klavišų ir saksofono džiazo su įmantria Craig Blundell ritmika, kurią būtų galima lyginti nebent su Guy Evans iš „Van der Graaf Generator“ maniera, ir bliuzinių Nad Sylvan frazių. „The Battle of Epping Forest“ eigoje nuskambėjusi plojimo delnais (Rob Townsend ir Nad Sylvan) partija ir „The Cinema Show“ trijų vokalų „na na na“ bene kontrapunktinė variacija taip pat vertos paminėjimo. Stipriausią „smūgį“ klausytojams vis tik turėjo suduoti pakilioji „Firth of Fifth“ gitaros solo, kuri skambėjo taip stipriai, kad retam galėjo oda nepašiurpti. Su šiuo momentu nebent galėjo konkuruoti įžanginis „Dance on a Volcano“ motyvas arba saksofonu riebiai užstiprintas „Los Endos“ skambesys.

Galiausiai, negali sakyti, kad nebuvo kontakto su publika. Nors Steve Hackett labiau rinkosi kalbėti monologais nei dialogais, santūrus požiūris į publiką yra norma 8-ojo dešimtmečio muzikantams. Iš pradžių net pareiškė, kad nekalbės šįvakar daug, nes ne kiekvienas supranta svahili kalbą (aišku, jis sarkastiškai taip įvardijo anglų kalbą). Vėliau, apart paminėjimo, kokią kompoziciją grupė gros, dar Hackett‘as įterpė šiek tiek istorijų — apie „Spectral Mornings“, kuri iš dainos transformavosi į instrumentinį kūrinį, įkvėpimą sukurti kompoziciją „The Red Flowers of Tachai Blooms Everywhere“, apie „Deja Vu“ sukūrimą ir užbaigimą ir panašiai.

Gerbėjų, nors ir susirinko nedaug, smarkiai grupę palaikė aplodismentais po kiekvienos dainos ar net jos stipriau nuskambėjusio segmento, plojo visą laiką grupei išėjus prieš bisą. Grupė atsakė santūriomis padėkomis ir nusilenkimu. Iš esmės toks bendravimo būdas yra ir priemonė diagnozuoti, kad tiek atlikti, tiek klausytis progresyvios muzikos yra linkę santūrūs žmones, nelinkę į pompastikas ar bereikšmius dialogus.

Norėtųsi lyginti šį pasirodymą su Ian Anderson, viešėjusiu toje pačioje „Compensa“ koncertų salėje prieš dvejus metus ir sutraukusiu gerokai didesnę publiką, kadangi visgi kalbame apie to paties laikotarpio ir stiliaus muzikantus ir persidengiančią jų publiką. Gal Ian Anderson kiek labiau išdrįso eksperimentuoti su idėjomis ir palaikyti ryšį su publiką, tačiau Steve Hackett grupė viską sugrojo techniškai ir nepriekaištingai, todėl sakyčiau, kad įvyko neteisingas dalykas publikos nesusidomėjimo atžvilgiu. Belieka viltis, kad progresyvusis rokas nebus visiškai nurašytas lietuvių melomanų širdyse ir į mūsų šalį dar atvyks didieji šio žanro grandai, kurie sutrauks dideles publikas ir pateiks įspūdingų staigmenų savo koncertuose. Ir belieka pasidžiaugti niekada nesenstančių veteranų energija ir neblėstančiu profesionalumu.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.







Susijusi informacija


  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.


Šaltinis: Music.lt   Peržiūrėta kartų: 342   Data: 2019-05-13
Esamas tekstas

Steve Hackett. [asm. arch. nuotr.]Lietuvoje pirmą kartą sulaukėme legendinio „Genesis“ gitaristo Steve Hackett, su kuriuo „Genesis“ tapo viena svarbiausių progresyviojo roko eros grupių, kurio grojimas gitara taip iškėlė „Foxtrot“, „Selling England By The Pound“, „The Lamb Lies Down On Broadway“, „A Trick of the Tail“ albumus į aukščiausią profesionalumo lygį ir kuris pradėjo savo vis nesibaigiančią, jau bene 45 metus trunkančią solo karjerą, prasidėjusią grandioziniu „Voyage of the Acolyte“ albumu ir tebesitęsiančią iki dabar, šiemet išleisto „At The Edge of Light“. Dar gerokai prieš šio albumo išleidimą, pernai metais Steve Hackett paskelbė apie pirmąjį savo vizitą į Lietuvą. Lietuva pritraukia neįtikėtinai mažai progresyvaus roko ar metalo muzikantų, todėl reikėjo tikėtis, kad Steve Hackett atvykimas bus tikrai didelis reiškinys tarp šio žanro gerbėjų.

Tačiau žmonių, kurie nusprendę įsigyti bilietą ir pasiklausyti šio gitaristo muzikos gegužės 9 dieną Vilniuje, kiekis turbūt suglumintų daugelį. Į „Compensa“ koncertų salę, kuri talpina keturženkles žiūrovų minias, susirinko vos keli šimtai žmonių (užpildytas buvo tik pirmo aukšto centrinis sektorius). Įdomu, kas nulėmė tokį menką susidomėjimą šiuo renginiu — kad į Lietuvą, kaip ir daugelį postsovietinių šalių, progresyvios muzikos mada pavėlavo, ar kad daugelis tokių muzikantų kaip Steve Hackett gerbėjų vis tik yra vyresnio amžiaus, ar tiesiog nebuvo pasirūpinta pakankama reklama. Tiesa, jaunų veidų publikoje tikrai buvo matyti nemažai, todėl galbūt tiesiog Steve Hackett vardas, kad ir kaip bebūtų gaila, nieko nesako didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Kalbant apie patį pasirodymą, galima išskirti labai daug puikių akcentų. Pirmiausia vertėtų paminėti profesionalių muzikantų kolektyvą: be ilgamečių Steve Hackett grupės narių Roger King (klavišiniai), Nad Sylvan (vokalas) ir ekstravagantiško multiinstrumentalisto Rob Townsend (saksofonai, fleitos, klavišiniai, perkusija), dar prie kolektyvo pernai prisijungė didžiulę patirtį turintis „The Flower Kings“, „Kaipa“, „Karmakanic“ ir „The Tangent“ švedų bosistas Jonas Reingold, o prieš pusmetį — grupės „Frost*“ būgnininkas, pastaruoju metu labiau išgarsėjęs dėl darbo su Steven Wilson, Craig Blundell. Visi šie muzikantai yra savo valdomo instrumento ekspertai: solidžiai kiekvienoje kompozicijoje skambėjo bosas, Craig Blundell gavo pasireikšti pirmojoje koncerto dalyje — kompozicijoje „Clocks — The Angel of Mons“ sugrojo galingą būgnų partiją. Rob Townsend rolių keitimas buvo toks dinamiškas, kad pakankamai daug vargo stebėtojo akiai buvo vien tik į jo daromas veiklas žiūrėti. Paties Steve Hackett grojimo galimybių kvestionuoti net neverta. Vienintelis galbūt daugiau abejonių sukėlęs dalykas buvo Nad Sylvan vokalo atlikimas, ypač kai buvo atliekama „Dancing With The Moonlit Knight“ — neaišku, gal jam taip natūraliai gavosi būti panašiam į Peter Gabriel, bet atlikimo maniera ir vokalo tembras net sukėlė nemalonų parodijos įspūdį. Tiesa, kitos kompozicijos taip neberėžė akies ir ausies, todėl buvo vienintelis kiek negatyvesnis įspūdis.

Antras, galbūt net pats stipriausias šio koncerto aspektas yra neįtikėtinai turtinga koncerto programa. Steve Hackett grupės pasirodymas, įskaitant 20 minučių pertrauką, truko daugiau nei pustrečios valandos. Pirmoji dalis, kuri truko mažiau nei valandą, buvo skirta Steve Hackett solinei kūrybai — po pirmosios dainos „Every Day“ iš albumo „Spectral Mornings“, nuskambėjo kelios dainos iš naujausiojo albumo „At The Edge of Light“ („Under The Eye of the Sun“, „Fallen Walls and Pedestals“ ir „Beasts in Our Time“ junginys), po to vėl buvo grįžta prie „Spectral Mornings“ 40-mečio minėjimo: atlikta švelnioji „The Virgin And The Gypsy“, įmantresnė „Tigermoth“, titulinė „Spectral Mornings“, ir „The Red Flowers of Tachai Blooms Everywhere“ bei „Clocks — The Angel of Mons“ junginys. Antroji, kiek ilgesnė dalis, buvo skirta „Genesis“ kūrybai, ypač „Selling England By The Pound“ pagerbimui — buvo sugrotas visas albumas, papildytas to albumo sesijose Peter Gabriel pradėta ir vėliau Steve Hackett užbaigta kurti „Deja Vu“, galiausiai koncertą užbaigė „Dance of a Volcano“ ir bisui paruošta „Los Endos“, užstiprinta Hackett‘o solinės dainos „Myopia“ rifais. Šauni yra pati programos koncepcija, kad skirta dėmesio ir Hackett‘o žymiojo „Spectral Mornings“ sukakčiai, ir naujai kūrybai pristatyti, ir paminėti „Genesis“ svarbiausią karjeros albumą, ir pasirodymą užbaigti „A Trick of the Tail“ motyvais. Norint tiek daug apimti, tenka daryti ilgesnės apimties koncertus. Labiausiai stebinantis dalykas yra tas, kad 69-erių Steve Hackett pakelia tokius krūvius viso turo metu. Vis tik tai priverčia žavėtis.

Trečias puikus dalykas yra nuostabios atmosferos sukūrimas. Jau pirmosios dainos „Every Day“ solo partijos pradžioje nuskambėjusios pirmosios aukštos gitaros natos žadėjo, kad bus daug emocingų gitaros momentų, kuriuose išsilies visas Hackett‘o talentas. Neatsiliko ir kiti muzikantai, kol Rob Townsend prikaustė savo saksofono solo dainoje „Under The Eye of the Sun“, fleitos partijomis „Beasts In Our Time“. Reikšmingą vaidmenį atliko ir apšvietimo kūrėjai — šviesų „jūra“ „The Virgin And The Gypsy“ metu ir rifo natas atkartojančios šviesos skambant „Tigermoth“ surezonavo su muzika ir pastiprino bendrą įspūdį. Antroje dalyje buvo smagu išgirsti variacijų ir originaliose „Genesis“ dainose, pavyzdžiui, „I Know What I Like (In Your Wardrobe)“ vidurinėje dalyje buvo galima išgirsti ir netikėto vargoniškai skambančių klavišų ir saksofono džiazo su įmantria Craig Blundell ritmika, kurią būtų galima lyginti nebent su Guy Evans iš „Van der Graaf Generator“ maniera, ir bliuzinių Nad Sylvan frazių. „The Battle of Epping Forest“ eigoje nuskambėjusi plojimo delnais (Rob Townsend ir Nad Sylvan) partija ir „The Cinema Show“ trijų vokalų „na na na“ bene kontrapunktinė variacija taip pat vertos paminėjimo. Stipriausią „smūgį“ klausytojams vis tik turėjo suduoti pakilioji „Firth of Fifth“ gitaros solo, kuri skambėjo taip stipriai, kad retam galėjo oda nepašiurpti. Su šiuo momentu nebent galėjo konkuruoti įžanginis „Dance on a Volcano“ motyvas arba saksofonu riebiai užstiprintas „Los Endos“ skambesys.

Galiausiai, negali sakyti, kad nebuvo kontakto su publika. Nors Steve Hackett labiau rinkosi kalbėti monologais nei dialogais, santūrus požiūris į publiką yra norma 8-ojo dešimtmečio muzikantams. Iš pradžių net pareiškė, kad nekalbės šįvakar daug, nes ne kiekvienas supranta svahili kalbą (aišku, jis sarkastiškai taip įvardijo anglų kalbą). Vėliau, apart paminėjimo, kokią kompoziciją grupė gros, dar Hackett‘as įterpė šiek tiek istorijų — apie „Spectral Mornings“, kuri iš dainos transformavosi į instrumentinį kūrinį, įkvėpimą sukurti kompoziciją „The Red Flowers of Tachai Blooms Everywhere“, apie „Deja Vu“ sukūrimą ir užbaigimą ir panašiai.

Gerbėjų, nors ir susirinko nedaug, smarkiai grupę palaikė aplodismentais po kiekvienos dainos ar net jos stipriau nuskambėjusio segmento, plojo visą laiką grupei išėjus prieš bisą. Grupė atsakė santūriomis padėkomis ir nusilenkimu. Iš esmės toks bendravimo būdas yra ir priemonė diagnozuoti, kad tiek atlikti, tiek klausytis progresyvios muzikos yra linkę santūrūs žmones, nelinkę į pompastikas ar bereikšmius dialogus.

Norėtųsi lyginti šį pasirodymą su Ian Anderson, viešėjusiu toje pačioje „Compensa“ koncertų salėje prieš dvejus metus ir sutraukusiu gerokai didesnę publiką, kadangi visgi kalbame apie to paties laikotarpio ir stiliaus muzikantus ir persidengiančią jų publiką. Gal Ian Anderson kiek labiau išdrįso eksperimentuoti su idėjomis ir palaikyti ryšį su publiką, tačiau Steve Hackett grupė viską sugrojo techniškai ir nepriekaištingai, todėl sakyčiau, kad įvyko neteisingas dalykas publikos nesusidomėjimo atžvilgiu. Belieka viltis, kad progresyvusis rokas nebus visiškai nurašytas lietuvių melomanų širdyse ir į mūsų šalį dar atvyks didieji šio žanro grandai, kurie sutrauks dideles publikas ir pateiks įspūdingų staigmenų savo koncertuose. Ir belieka pasidžiaugti niekada nesenstančių veteranų energija ir neblėstančiu profesionalumu.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius.




Siūlomas pataisytas variantas

Pastabos

 

Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Alvydas1
2019 m. gegužės 13 d. 17:13:03
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Puikus straipsnis. Haketas lietuviams ko gero tik epizodiškai asocijuojasi su Genesis. Dažnam tik Kolinsas yra Genesis ikona.

Nadas Sylvanas su Haketu ėmė bendradarbiauti  nuo Genesis revisited 2 albumo. Žiūrėjau šio albumo koncertinį variantą Royal Albert Hall. Nadas savo balso tembru labai panašus su Piteriu Gabrieliu, o ir atlikimo poza daug kur jį mėgdžioja.

Manau, kad toks ir buvo sumanymas. Taigi galėjo būti jo fragmentas įtrauktas į šį koncertą, kaip duokllė Gabrielio indėliui albume Selling England...

Dar galiu pridurti, savo albume The Bride Said No Sylvanas yra autentiškas sau. Tarp kitko, geras albumas.

Styvo solo dainoje Firth of Fifth yra deimantas progroko brangenybių skrynioje. Klausiau aibę jos atlikimų ir visad likdavau sujaudintas iki sielos gelmių.

Ianas Andersonas kaip frontmenas yra labai ryškus. Styvas Haketas gerokai santūresnis. Abu atlikįjai suvaidino svarbų vaidmenį progresyvios muzikos scenoje, abu juos labai mėgstu, nors jų kūrybiniai keliai smarkiai skyriasi.


____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Susijusios naujienos

Lietuvoje grosiantis legendinis grupės „Genesis“ gitaristas Steve Hackett išleis naują albumą
2
0

Pirmąkart Lietuvoje koncertuosiantis legendinis grupės „Genesis“ gitaristas Steve Hackett paskelbė apie naują albumą. Garsusis gitaristas ir vienas talentingiausių roko muzikantų pasaulyje patvirtino, kad netrukus išleis naują studijinį albumą „At The Ede...
Legendinis „Genesis“ gitaristas Steve Hackett pirmąkart koncertuos Lietuvoje
5
0

Legendinis grupės „Genesis“ gitaristas Steve Hackett paskelbė apie savo pirmąjį koncertą Lietuvoje. Garsusis gitaristas ir talentingas roko muzikantas vienintelį koncertą surengs Vilniuje. Išskirtinis prog-rock muzikos ikonos Steve Hackett pasirodymas įvy...

Copyright 2001-2019 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Pasiūlė Daina Mėgsta
PLIKASS Jurijus Veklenko Run With the Lions
 Jurijus Veklenko
 
Sahja Sraunus Cloud Jumper
 Sraunus
 
Silentist Foje Skrisk
 Foje
 

Šiuo metu vertiname


Lisa Hannigan Lisa Hannigan
7

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:01 - Sahja
Nahiba - YOU
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
04:42 - Isa
aišku
15:39 - 4Blackberry
Jeigu būtų viskas taip griežtai, tai Metallica būtų paduoti į teismą už "...And Justice for All", mat pirmesnis išėjo filmas lygiai tokiu pat pavadinimu (ir su daugtaškiu priekyje).
15:30 - 4Blackberry
https://www.thelaw.com/law/are -song-titles-lyrics-protected- by-copyright-or-trademark-law. 317/
15:29 - 4Blackberry
The more unique and unusual a phrase or song title, the more likely trademark law might apply (and that you might attract enough attention to be potentially sued or ordered to cease and desist by the entity that owns the rights to the song)
14:39 - Isa
ar pavadinimas yra kūrinio idėja ar pats kūrinys?
14:37 - Isa
Autorių teisės saugo konkrečius kūrinius, bet ne idėjas, procedūras, veiklos metodus ar matematines koncepcijas.[1]
14:33 - Isa
tekila "love buzz" ir pošventinių papildų akcija "carnaval is over"
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 96
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 81619
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook