Iš kartos į kartą. Praėjusį šeštadienį, vasario 16 d. Kaune vyko kasmetinio festivalio „Iš kartos į kartą“ koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Nuo vasario pradžios festivalyje buvo galimybė paklausyti paskaitų apie Lietuvos istoriją, dalyvauti diskusijose, pasižiūrėti meninius ir dokumentinius filmus istorine tematika.

Šiais metais koncerte dalyvavo penkios grupės, pasirodžiusios laisvalaikio namuose "Nautilus", kurių salė nėra itin didelė, tačiau atmosfera čia buvo labai jauki. Koncertas prasidėjo Lietuvos himnu - nei vienas atėjęs neliko abejingas ir atsistojęs giedojo Tautiškąją giesmę. Po himno giedojimo kalbą sakė Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos vadas Julius Panka, kuri susilaukė pritariamųjų šūksnių iš publikos. Toliau programą tęsė spektaklis, kuris, deja, turėjo didelį trūkumą: aktoriai neturėjo mikrofonų, tad toliau esantys žmonės tiesiog negirdėjo, ką jie kalba. Visgi, vaidinimas buvo trumpas, tad neprailgo ir negirdintiems.

Tuomet eilė atėjo folkroko grupei iš Vilniaus Ūkanose, kuri pirmose dainose susidūrė su techniniais nesklandumais. Grupės narių veidai išdavė, kad jie šiek tiek jaudinasi, bet sulaukę palaikymo iš publikos jie ėmė palengva atsipalaiduoti. Gerą įspūdį paliko grupės bendravimas su publika, raginimai prieiti arčiau scenos nedrąsią publikos dalį, ritmo mušimas rankomis, vokalistės minimalistinis šokis. Atliekant pirmąją dainą, žmonėms esantiems prie pat scenos, vokalistės balsas buvo beveik negirdimas, tačiau garsistas viską sutvarkė ir vėliau sekusioje dainoje balsas suskambo puikiai. Grojant šiai grupei publika sulig kiekviena daina vis labiau įsijausdavo ir vis daugiau žmonių rinkosi prie scenos. Geriausia tai, kad ši grupė puikiai sudėliojo grojaraštį, kuris prasidėjo lėtomis dainomis, bet po kelių ramių kūrinių ši grupė pateikė ritmingos muzikos, o publikai pavargus trypčiot vėl suskambo rami, melodinga muzika. Ši grupė susilaukė daugybės ovacijų ir prašymo pakartoti. Žinoma, grupė neatsisakė ir su malonumu pakartojo.



Publika jau buvo apšilusi, kai į sceną įžengė post-folkroko grupė iš Klaipėdos Gyvata. Ši grupė nustebino savo nuoširdumu ir muzikos pajautimu. Kaip viena mergina iš publikos pasakė - „Jie dainuoja širdimis“. Šie žodžiai yra patys taikliausi, norint apibūdinti šios grupės pasirodymą. Tačiau jų muzika buvo lyriška, lėta ir rami, o tai pradėjo varginti pasirodymui artėjant link pabaigos, tad šįkart niekas neprašė pakartoti, o, tiesą sakant, kažką net išgirdau sakant „Prašau, tik nekartokit“. Tačiau, jei pasirodymas būtų turėjęs mažiau dainų, jis būtų buvęs puikus.



Kadangi dauguma buvo užliūliuoti "Gyvatos" muzikos, išgirdus čaižias grupės Karas grupės ir grėsmingas būgnų partijas, visi atsibudo ir pradėjo nekantriai laukti, kol grupė sureguliuos garsą - tai užtruko ganėtinai ilgai. Tačiau niekam neprailgo, nes grupės narių trijulė buvo itin šmaikšti. Ypač patiko jų būgnininkas – nykštukas, kuris tebuvo būgnų mašina. Sureguliavus garsą visus užliejo pagoniškojo/juodojo metalo garsai, kurie prasiskverbė iki pat sielos gelmių ir prasidėjo tikrasis publikos šėlsmas: pogo, pamišėliškas galvos kratymas susikibus vorele ir įvairūs šokčiojimai. Visi buvusieji gali patvirtinti, kad klausant jų muzikos galima pajausti tikrą karo atmosferą. Dar privalau paminėti, kad jų įvaizdis puikiai atitinka jų pavadinimą, o drabužiai – puikūs! Ši grupė tikrai užvedė publiką, po jų pasirodymo dauguma puolė vėsintis ir pildyti skysčių atsargas.



O tuo tarpu ruošėsi gotikinio roko grupė, gyvuojanti jau daugiau nei 20 metų, Siela. Prie scenos susirinko itin daug žmonių ir visi dainavo kartu su grupe. Po kiekvienos dainos tiek atlikėjai, tiek publika dėkojo vieni kitiems. Nemaža dalis žmonių nustebo "Sielos" lyderio vokalu, kuris itin tiksliai intonavo. Be abejo, kaip ir priklauso po grupės "Siela" pasirodymo, visa publika prašė pakartoti, nors visi jau buvo pavargę ir vos pajėgė judėti. Grupę teko įkalbinėti ir jau pradėjau manyti, kad jie nebekartos, kai vokalistas sugrįžo ir paklausė publikos, kokios dainos jie nori. Tada sugrojo savo retai grojamą dainą „Gėlės užsimerkia“, kuri puikiai tiko pabaigai ir nuramino įsisiautėjusią bei perkaitusią publiką.



"Sielai" išėjus, minia bėgo prie baro pakartotinai pildyti skysčių atsargas, o sceną užėmė daugelio laukiamiausia patriotinio roko/metalo grupė "Diktatūra". Jie savo pasirodymą pradėjo žodžiais - „Aš, tu, mes – diktatūra!“. Šįkart jau visi iki vieno susirinko prie scenos, pradėdami tikrąjį šėlsmą: vorelėmis sustojusių žmonių galvų kratymai, pogo per visą salę, kurio metu pirmoje eilėje esančius žmones saugojo stipruolių eilė, kuri vis kito, nes tai vienas, tai kitas įlėkdavo į poginimosi vidurį. Taigi, pirma eilė buvo saugi, galėjo drąsiai vorele kratyti galvas, šokinėti ar susikabinus vorele siūbuoti į šonus. Vienu metu beveik visa publika susikibo į ratą ir palengva ėjo ratu, o viduryje šoko pora. Visi išnaudojo paskutines savo gyvybines jėgas, kai "Diktatūra" grojo paskutinę publikos išprašytą dainą – "Akmenys".



Viską apibendrinus, koncertas buvo nuostabus: čia muzika suvienijo žmones, čia visi tapo savais, visi šėlo iki paskutiniųjų ir tie trūkumai, kurie jame buvo, koncerto pabaigoje nublanko ir buvo pamiršti. Viso koncerto metu per pauzes skambėjo šūkiai „Lietuva lietuviams“ ir „Lietuviai Lietuvai“, o tai suteikė tam tikrą prieskonį, kurio dažnai trūksta švenčiant Vasario 16-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Ernesta Šliuburytė

Renginių apžvalgos / Music.lt autoriai