*never judge someone by the opinion of others

Yra toks posakis, kuri as asmeniskai daznai girdziu:''gera sirdele, plika subinele''. Girdziu taaaip daznai, kad atrodytu, jau seniai turejo issiraizyti galvoj ir sirdy, kaip Teve Musu. Nuejau I kita puse, bet o taciau. Kaip ir tetis, matomai. Na ir kas, galvoju, patinka man tas mano uzpakalis, tegul mato, o kad gera sirdis, tai as didziuojuosi, pavyzdziui. Kai aplinkui visi tokie lediniai, apsimestinai ar nuosirdziai, nezinau, vengiu ciupnoti - gera sirdis, tikincios akys, ir pagalbet pasiruosusios rankos yra, mano akim ziurint, privalumai kiekvieno zmogaus, ne trukumai.

Mokytis tokiais buti patys, ir savo vaikus deretu nuo mazumes. Aplinkinius. Ir ne tik pries kaledas, ar pries didziasias sventes. Visalaika.

Mes norim, kad pasaulis pasikeistu, bet nieko del to nedarome istikruju. Mes neretai tikimes, kad zmones ateis I musu gyvenimus pasiruose, suauge, subrende ir paciu geriausiu ketinimu pripildyti, bet patys visa tai laikome 'atsargoje'. Nuvertiname aplinkinius, bet neivertiname saves. Ir tos dideles itakos, kuria mes galime ir turime duoti. Pasaulis yra toks koks yra ir niekas kitas nekaltas del visu blogu dalyku, kaip tik mes patys. Uztenka jau kelti rankas I virsu ir kaltinti Dieva, melsti jo pagalbos ir klausti kodel. Todel. Jeigu jau taip beprotiskai norisi kazka kaltinti, ta sutepta pirsta patarciau nukreipti I save, visu pirmiausia. Pasidaryti karstos arbatos puodeli, prisesti uodega ir ivertinti save. Jeigu sutiktumete save toki, koks esate dabar, rytoj - ka keistumete? Pirmyn. Negyvenam amzinybe, kada, jeigu ne dabar.

Su meile,

Karolyte.

once in a while, blow your own damn mind.*